Sveiki visi mieli lankantys, užsukantys, parašantys. Labai tikiuosi, kad jus ištiko koks nors mielas Kalėdinis stebuklas. Ir kad pasitinkate Naujuosius pilni gerų minčių ir planų.

Papasakosiu apie savo Kalėdas. Kadangi didmiestis užkniso negyvai, užsakiau šeimynai siurprizą (svečiuose anyta - tai ir jai). Pastudijavusi Wikitravel, atradau, kad netoli, patogiai priplaukiamas yra Indonezijos Riau salynas. Vienoje lankomiausių salų, Bintane, singapūriečiai turi spygliuota tvora atitvertą rojaus kampelį - pliažus, kurortus, golfo laukus, aptarnavimą... Bet tai neturi nieko bendro su Indonezijos gyvenimu. Jo galima paragauti nuvykus į tą pačią salą, tik į kitas vietas - tai dažnai šeimyniniai "viešbučiai" - trobelės pajūry su šiokiu tokiu aptarnavimu.

Vieną užsakiau mums. Juokinga kaina, kiek neramu dėl saugumo ir patikimumo. Bičas atvažiuoja į namus parduoti mums bilietų, pasako, kad mus kažkas pasitiks prie kelto... Tenka patikėti.

Išplaukiame Kalėdų rytą, pasveikinę katališkai šventę ir susikrovę mini kuprines, juk kelioms dienoms. Keltas iškart nuteikė tinkamai: perpildytas, kas antras keleivis rūko, vyrai tuoj ėmė gerti alų, vaikai verkti, Singapūras tolo ir darėsi linksma. Buvo dar dvi porelės baltaodžių, o beveik visi kiti buvo indoneziečiai.



Plaukėme dvi valandas ir vėlavome.

Labai jau buvo neaišku, kas mus pasitiks... Dar reikėjo gauti vizas. Davė. Buvo karšta ir jokių kondicionierių, tualetai tupimi, vanduo nuliejamas iš kibiro...

Mus pasitiko - mergina, gal net viena iš savininkių... Bičas su mašina mus nuvežė per visą salą. Pakeliui prisižiūrėjau: bekelės - raudono molio, motorolerių spiečių aptuptų žmonėmis ir vaikais (net kūdikiais), kažkokių pardavyklėlių - limonado, čipsų, benzino plastiko buteliuose (tiems patiems motoroleriams). Lūšnynai nesibaigiantys, purvynas (raudonas), pulkai vaikų... Labai užkemšantis visus kasdienos nusiskundimus vaizdas. Tik foto nepadariau, nes dėl vairavimo stiliaus turėjau laikytis įsikibusi automobilio detalių.

Kurortas vadinosi Ocean Bay. Keliolika trobelių, vadinamų kelongais, nendriniais stogais, ant pastolių. Takeliai tarp jų irgi. Restoranėlis irgi. Viskas ant vandens. Nuolat bangos triukšmauja. Vidury, tinklu atitvertoje erdvėje žvejojama - matyti visokių įdomių žuvų.

Visas kaimas subridęs jūron, nameliai ties pat potvynio riba, visur kažkokie kažikur vedantys poliai, pilna plaukiojančių namukų. Viskas sukalta iš lentgalių, suraišiota virvėmis.

Dažnai matyti, kai žmonės tiesiog brenda jūron (ji čia sekli), toli toli ir žvejoja, ar gaudo krabus ar kitas būtybes įvairiausiais būdais. Moterys slepia kūną - Indonezija musulmoniška ir dar pati didžiausia valstybė. Labai suvargę žmonės, bet labai nori bendrauti. Jei eini pakrante bėga pakalbėti, pasakoja apie save, neša parodyti vaikus... Didelis skurdas ir dar didesnis nuoširdumas...

Trobelėse - lova su moskitų tinkleliu, patalynė, rankšluostis, kriauklė, dušas (vanduo tik šaltas ir jo labai silpnai), tualetas - tiesiai jūron (ilgai negalėjau patikėti), nupilamas iš kibiro.

Viskas. Sėdėjimas ir žiūrėjimas jūron, skaitymas, pasivaikščiojimai... Nuplaukimas iki kitos salos (foto žemiau), kur smagu maudytis (nes švariau...?...), puikus masažas merginų atliekamas tokioj pačioj lūšnoj bet jau su kondicionieriumi... Laikas slinko lėtai ir buvo daug daug mąstymo.

Kita didelė laiko dalis sunaudota valgymui. Buvau perspėta, kad angliškai bus sunku bendrauti, tai užsakiau, kad maistas būtų "included". Ir gerai, nes meniu būtume paklydę. Jis visas visutėlis iš jūros - žuvys (virtos, keptos, garintos, su galvomis ir be), kalmarai, krabai, sraigės, kiti moliuskai. Niekad nebuvau didi gerbėja, o po šių trijų dienų darausi " jūros gėrybių vegetarė". Šiaip - dažniausiai buvo skanu, kartais labai.

Desertui vaisiai. Gerti - kokoso riešuto viduriai (balzganas vanduo ir šaukštas tirščių pagrandymui) - nelabai skanu...

Malonus aptarnavimas, gausus stalas, žmonės - stebuklingai draugiški. Yra alaus, tiesa kainos vos ne singapūriškos...

Nuotrauka ne kokia, bet kažkaip nesisekė fotografuoti...

Lietus lijo dažnai, oras permainingas, potvyniai atoslūgiai, gražios kriauklės... Kiek įspūdžių dar nesusigulėję...

Kelionė atgal - vėl baugokas vairavimas, keltas - vėluojantis ir pilnas, Singapūras - manikiūruotas ir sterilus. Nepasiilgau...

Indonezija lieka atminty kaip laukinis, nešvarus, bet labai širdingas kraštas. Vėl ten važiuočiau. Tik gal su grupe draugų, kerziniais batais, be vaikų ir be atgalinių bilietų.

naujame bute

Mes jau savaitę gyvename naujame bute. Namais jo vadinti dar nesinori ir, tikiuosi, nereiks.
Na metai prabėgs. Bet šaknų juk neįleisim...
Apsipratimas vyksta. Juk ir šuo...
Čia labai saulėta ir šviesu, visas butas - stiklo, balto klinkerio, baltų sienų ir baltų baldų derinys. Dar keletas elementų iš mūsų praeities ir Ikea - bet vistiek, balta ir akinama.
Grindys man varo neviltį. Nesu švaruolė, bet ant šitų kiekvienas plaukas akis bado. Saulės pakaitintos skrajoja dulkelės, o net švariausia šluostė braukia kaip purvinu skuduru iš mūsų mokyklų valytojų kibirų.
Vanduo - galima kavą plikyti, jei atsuki karštą. Bijau buitinių nudegimų. Kai kurie dizaino sprendimai labiau nei nesuprantami... Bet. Juk mes laikinai.
Štai tas baltumas:



Gera šiame bute yra tai, kad jis netoli MRT (to greito traukinuko, kuris visur veža), kad jis ne centre ir kad pro visų kambarių langus matosi žalias medžiais apaugęs šlaitas, virš kurio tik šiek tiek kyšo naujausio Singapūro technologijų lopšio - Fuzionopolio (nu ir vardelis) bokštas.
Va toks:




Mes gyveme tarp dviejų tokių mokslo ir technologijų monstrų - Biopolio ir Fuzionopolio. Mūsų rezidencijų kompleksas, matyt, sukurtas pasaulinio lygio mokslininkams, kurie čia turėjo suplūsti. Bet tiek gyvenamieji būstai, tiek laboratorijos ambicingai stūkso pustuštės. Statybos tebevyksta. Burbulas tebesipučia. O gal tik aš karksiu, kad burbulas...
Mano darbo paieškos buvo labai kuklios - keletas aplikacijų, pora atsakymų (viena neturi pinigų, kitas dar pagalvos), skelbimai kabo seni, pažįstamų neturiu, daug noro dirbti tuose monstruose irgi. Matysim.
Sofijai darželį jau išrinkau. Bet jie čia tokie taisyklių vergai, kad gali kas ir nepavykti. Pvz., kaip gi jie priims nevakcinuotą vaiką???

Kūrimosi procesas tebesitęsia. Jau turėjome svečių, jau apšildėme orkaitę, išbandėme visus baseinus... Pirma diena atrodė taip:



Dabar kiek gražiau, parodysiu, kai kokią nors kalėdinę dekoraciją sumontuosiu. Kol kas turiu tik žvakių. Kurios 30 laipsnių karštyje, kiek mažiau džiugina. Bet Sofijai aiškinu apie Adventą, laukimą, šventės artėjimą... O šiaip mes prie šito lango į kiemą tykome svečių ir kaimynų - gal su kuo susidraugausim.





Miesto centre nebebuvom ir kaži...

Dar apie jų buitį: daugelyje butų (bet ne mūsų) šiukšlių vamzdis virtuvėje. Atsidarai langelį, kad ir kas penkias min. Gal ir kaimynai. Jie sako, nesmirda. Netikiu. Nedunda. Irgi netikiu.
Batus visi palieka prie durų ir vaikšto basi: namuose, vaikų darželiuose.... bet man tai nelabai... Ateina koks indusiukas ilgais ilgais nagais ir subraižo parketą :) (pas mus miegamuosiuose parketas).
Visur kondicionieriai. Reguliuojamas lempų šviesos intensyvumas, durų telefonas - su video, prie kiekvieno šilto vandens krano kaitintuvo jungiklis - lyg ir taupymas, jei išjungi ir dešimt minučių prieš naudojimą įjungi....
Rozetės vėl kitokios...
Dar pas mus nėra (o daugelyje namų yra) apsaugos nuo karo kambariuko. Jis metalizuotomis storomis sienomis, seifinėmis durimis, jame yra lizdas elektrai ir TV. Kodėl? O gi todėl, kad šiais laikais ten apgyvendinamos tarnaitės. Belangėje. Tarnaites čia turi labai labai daug kas. Mergina iš Indonezijos kainuoja 400 Singapūro dolerių (dvigubai litų, beveik), mėnesiui, jai priklauso viena išeiginė. Ji verda, valo, žiūri vaikus. Tai visiškai legalu ir priimtina. Na, tik ne man. Kažkaip per ryškiai žmonės išsisluoksniavę. Bado akis ir širdį. Kaip ir visi tie "gastorbaiteriai" (guest arbeiter - ar kaip panašiai vokiškai). Jie visi murzini, suvargę, iš Indonezijos ar pan., juos vežuoja priekabose būriais, pietų karštį jie prasnaudžia kur pavėsy ant žemės, dirba ištisas savaites... Kaip kur jie gyvena?
Kas mums leido šitaip juos išnaudoti? Tegu tie grąšiai ir yra jiems tikras išganymas, bet kas gali siūlyti tokias sąlygas ir tokius grąšius? Visiems toleruojant.
Todėl ir noriu, kad Azijos burbulas sprogtų. Net jei jis ne burbulas, o realus augimas. Vistiek noriu, kad jis sustotų.
Na, revoliucijos nekelsiu, eisiu, išsiliesiu skaitydama Medicinos Eretiko išpažintį (Confessions of Medical Heretic, Robert S. Mendelsohn, 1979). Jaučiuosi panašiai.

Laikas parašyti, pasakiau sau... Kol pasaulis išsijuosęs greitina elementariąsias daleles iki uodo skrydžio energijos, kol Dubajuje verkia prasiskolinę statybų magnatai (nors labiau verkia turbūt vargšai statybininkai indai...), kol visi spėlioja, ar gerai šiemet pirks Kalėdų dovanas piliečiai pasaulyje, kol Lietuvoje gripas guldo visus į lovas - aš čia savo nepasitenkinimą Singapuru toliau auginu.

Nors smagu padrybsoti prie prabangaus tekančio vandens baseino ir apsilankyti koktelių vakarėlyje nuolatiniams Shangri-La viešbučių klientams - BET. Kyla tik didesnis ir didesnis noras to nematyti, kartais ... susprogdinti, sugadinti tą švytinčią prabangą. O tos beprotiškais kiekiais išbirę prabangios parduotuvės... kodėl jos dar nebankrutavo? Kiek jose perkančių? Vienas per dieną?

Kol piktinsiuos, jūs pasižvalgykite mūsų artimiausioje eglutėje (taip taip - jos viduje, ji "įeinama"):

Eglutes jie užžiebė anksti, dėl APEC susitikimo, kurį aplankęs B.Obama gyveno visai šalia, viešbutyje ir mums padovanojo daug neprašyto policininkų dėmesio.

Jau kelios savaitės jaukinamės šitą Azijos tigrą. Radome, kur maisto produktai įperkami, neradome draugų, suvargome tyrinėdami Paukščių parką ir Zoo sodą. Jie gi visur vienodi, nelaisve prasmirdę...
Prisijaukinti miesto dar nepasisekė. Kalėdoms norisi sprukti. Gal į Australiją???
Kol kas pasprunkame burgerių pavalgyti į Burger Kingą. Ir tai duona... :)
Amerikietiškų ir kitokių vakarietiškų įstaigų čia būriai. Lyg būčiau jų pasiilgusi... tci.
Pasigrožėkite:

Bet aš nusiteikusi prieš korporacijas ir neleidžiu Vadimui eiti į Starbucks (Friends do not let friends go to Starbucks). Bet kita vertus, jie perka Fair Trade kavą ir remia kavos augintojus...

Prasidėjus adventui planuoju puošti naujus namus, į kuriuos kraustysimės savaitgalį (padės Ikea, yeahhh), labai labai riboti mėsos vartojimą (juk tiek gėrybių iš jūros čia, kartais, tiesa, natūraliai smirstelėjusių), suruošti mini dovanėles artimiesiems ir draugams, pasvajoti apie "pasiplovimą" iš šitos didmiestinės Azijos, mažiau dirbti, daugiau galvoti ir jogą praktikuoti. Visko ir nesupasakosi.

Kitą reportažą privalau padaryti su kulinariniais intarpais (juk tiek prisiragavome) ir su naujų namų vaizdais. Adreso dar neturiu. Bet bilietų pas mus į svečius prašom ieškotis. Kas žino, kaip ilgai čia tempsime...

Dabar jau eglutė iš išorės ir jaukaus, sveiko, tylaus Advento linkėjimas...

30 valandų kelionė

Laba naktis iš Singapūro stiklo-betono džiunglių,

kad ir labai diena su naktim susimaišiusi, knapsėdama rašau... Nes įspūdžiai veja vienas kita, stumdosi ir daugumos jų galvoje kaip mat nebelieka...

tai va.

Per Ameriką lėkėme be nuotykių. Su malonumu sėdomės į Singapūro avialinijų lėktuvą. Jos geros. Ypač stiuardesės - gražios, puikiai aprėdytos, paslaugios, lėlytės. Maistas geras. Filmų - ne kaži kas, sėdėti super mažai vietos - matyt lėktuvas taikytas kiniečiams. Kėdės ir tarpai labai ankšti. Per visą Ramųjį vandenyną iki Tokijo. Paskui po valandos Japonijoj - į Singapūrą. Kelionės maršrutą mums online ieškyklė nekokį parinko... Kitą kart būsim atidesni. Skrendant, kaip paršeliams - tik valgyt, miegot ir į ekraną spoksot sekėsi. Nors jau Delta pasiūlė ir bevielį internetą lėktuvuose, o ir šiaip - mandarinų kalbą mokytis galėjom. Kur tau. Iki šiol man atrodo, kad jos neprireiks.

Tai dar pora žodžių apie skrydį - labiausiai įsiminė Tokijo oro uosto tualetai. Ten kiekviename yra valdymo pultas, kuriuo pasirenki, ar nori būti apiplautas, ties kuria vieta, kokio šiltumo vandeniu ir kokio stiprumo srove. Ir jei nori, paleidi vandens nuleidimo garso įrašą ir reguliuoji jo garsą... :) priklausomai turbūt nuo to, ką maskuoti nori. Buvau apžavėta ir nedrąsiai, bet pasinaudojau tais mygtukais. Ot žmogiukų ir mygtukų gyvenimas.

Singapūras maloniai nustebino, aišku, švara, erdviu gražiu oro uostu, jokios eilės nebuvimu prie imigracijos langelių (ir mus įleido per akimirką), vėlgi - gražutėmis moterytėmis, mergytėmis, net nesuprasi... Japonių daug, bet ir kitos nenusileidžia.

Buvom maloniai sutikti ir atvežti į savo pirmo mėnesio rezidenciją, tokį viešbutinį butą, kurį kasdien valo ir kuriame yra visi rakandai. Vieta vadinasi pretenzingai- Shangri-La. Visur marmuras, spalvotos žuvys (karpiai). Įspūdinga. Bet nemiela. Gerai, kad tik mėnesiui. Kita vertus, čia turbūt visi panašiai gyvena. Labai turtingi man vietiniai pasirodė, išsirengę drabužiais su garsiais vardais, švarūs, visi su i-podais, i-phonais ir kitais aparatukais, visi puikiai angliškai. kalbantys, pašukuoti, padažyti, švytinčia oda. Nebuvau mačiusi taip gerai atrodančių geltonosios rasės žmonių. Pasijutau apiplyšusi ir nuskalbta. Pasivaikščiojimams paskyrėm pirmas dvi dienas. Pasijutom papuolę į jo didenybės Shopingo spastus - nusileidi į požeminę perėją gatvės pereiti, ir paklysti naujausiame prekybos centre. Sunku išeiti, nėra normalių laiptų ar liftų, tik kažkur ne ten amžinai vežantys ekskalatoriai. Klaustrofobiškai ėmiau įsivaizduoti gaisrą šitoje žmonių maišalynėje. Man tai labai nepatinka.

Vakar uždegė Kalėdų šviesas. Gražu, kiek per daug... beto, tropikai. Net juokinga.

Maisto kvapai ir vaizdai žudantys (padarysiu foto reportažą), parduotvėje brangu (čia tikrai brangoka). Niekas nevaikštinėja su maisto pirkiniais, kokia kyšančia bagete ar svogūnų pundeliu. Visi vaidina mieščionis. Kažko aš čia nesuprantu.

Bet laiko juk yra.

Štai keletas vaizdelių.

Man labai reikia čia draugų. Gal lietuvių? Kur gauti????

Bostonas ir atgalios, tada - Singapūras... į vieną pusę

Skraidydamas vis ko naujo išmoksti... Kad tavo vaikas moka užtaisyti ne prastesnes isterijas negu matyti kitų žmonių siaubūnai, kad vienas gurkšnis šaltų sulčių gali susargdinti savaitei... kad vyną galima subrandinti per sekundę, tiesiog pamirkius ypatingą aparačiuką. Žr.:

Pastarasis ir kiti panašūs išradimai mane amžinai suvilioja skaityti "Dangaus Turgaus" ("Sky mall") žurnaliuką. Ten ir šunis loti atpratinantys įtaisai, ir juostelė apsauganti kelnes nuo sulindimo į jūsų basutes... Apie tą vyno brandinimo "raktelį" paskaičiau - ten ypatingas metalų lydinys, kuris per vieną sekundę oksiduoja vyną tiek, kiek jam natūraliai užtruktų metus statinėje... Čia pat ant stalo pasidarai sau kokio nori senumo vyną. Kas gi nedžiūgaus, kad technologijos veža? Arba va, šuva loja, nervina. Bet šunį namuose turėti ir glostyti norisi. Tai imi ir, atseit, neskausmingai jam kaskart lojant "suduodi" ultragarso botagėliu. Atpras. Paskui gal ir valgyti atpratinsi. Draugas juk turi būti patogus?

Dar ten buvo va tokie ragai jūsų trackui. Kaip jums toks noras puoštis?

Taip pasiskraidžius daug kas nublanksta. Rudeniškai gražus britiškas Bostonas, pasišiaušęs vandenynas, šiaurietiški žmonės. Na pasidžiaugiau kiek tai iš Floridos išlėkusi. O va dabar jau reikia Singapūran ruoštis, ir bilietas "one way". Ir jokios lietuviškos bendruomenės, jokio ten gyvenančio lietuvaičio blogo... dar neradau. Neramu bus važiuoti.

Anadien, visame moliūgų gramdymo įkarštyje sugebėjau žiauriai įsipjauti. Pjaudama sviestą. Skaudžiai. Susilaukiau 8 siūlių. Senukas drebantis Vietnamo karo veteranas chirurgas (dabar jau nebe) kinietukas mane siuvo su dideliu malonumu. Pasiilgęs buvo jis siuvimo, ką aš galiu pasakyti. Ir marazminis. Bet nors žaizda nežioji. Dabar atrodo šitaip:

Niekam nelinkiu tau jausmelio...

Na o prieš kelionę biskį pažaidėme jaukumą ir padarėme imbierinį namelį. Švedų, o gal ir ne, išmislą kalėdoms. Labai geras laikas su vaikais. O poryt jau vėl viskas dviejuose lagaminuose turės tilpti.

Iki kito ryšio iš Singapūrijos.

Floridos ruduo nejuokauja

O pagaliau...

išvykėlės vėl turi minutėlę rašyti. O kaip ilgai neverstas blogo puslapis. Amerikon atlėkėm jau seniai. Viskas lyg ir pažįstama. Bet ne sava.

Margaritos taurė su drauge oro uoste, močiučių pamokėlės apie vaikų auklėjimą, daugelio pamirštas gimtadienio rytas, iš drabužių ir daiktų pamažu blunkantis ir nusiskalbiantis Lietuvos kvapas - nesibaigianti pažintis su naujais/senais dalykais, kai kartais norisi kažko nesikeičiančio... Ruduo prisėlino ir širdin.

Iš pradžių buvo labai karšta - netikėtai saulė pamylėjo mažą Gainesvillio miestelį, paskui per dieną atšalo. Krokodilai apsnūdo ir vos besirodo. Ar matote vieną?

O kai nuvažiuoji prie okeano - paklysta akys erdvėse ir spalvose. Gražu. Bet nevėjuota ir nebanguota, šilta, sūru. Ai...

Geriausia kol kas buvo šilti pasimatymai su draugais ir vizitas pas Ikea. Ji visada švediškais gerumais nudžiugina. Traškia duona, tekšių uogiene, smagiomis vaikiškomis lovomis ir žaislais.

Visiems skanaus ir šilto rudenėlio.

Klaipėda - Visby- Klaipėda, jachta Migla, 6 žmonių ekipažas, Kapitonas Kastis.

Pirmoji diena, liepos 21a.

Vakarop, apsikrovę atsibeldžiame į senąją Klaipėdos prieplauką ir ieškome ieškome savo Miglos. Ji savaitei taps mums namais – jaudinantis susitikimas. Randame lengvai. Supuojasi sau, viduje šeimininkauja kapitonas, ant kranto – žmona lūkuriuoja. Susipažįstame paviršutiniškai. Gal ir gerai – jūra paskui parodys mūsų visų tikruosius veidelius. Iki pačių sielos gelmių. Kapitonas atidžiai rūšiuoja mūsų supirktą maistą. Kritikos gauna kai kurios pakuotės rūšys. Alaus nebuvimas kiek nustebina. Gana greitai viska saugiai išslapstoma labai jau slaptose kertelėse. Plaukiant palei galvas kiaušiniai tikrai neskraidė. O susirasti po kokiom grindim pienas – ilgainiui išmokome. Mūsų su Gintare atliktas „shopingas“ visiškai tiko, atrodo. Alkoholio gal kiek daugoka, bet bus matyt. Viskas tądien atrodo „bus matyt“. Kapitonas sako, kad vėjas kol kas stiprus ir paleidžia mus pasiganyti miestan. Mes, aišku, gi dar neprivalgę – puolam baran ir dar taip keistai – duonos su česnaku visi valgom. Kaži kodėl taip...

Kai kas ko išgėrę pareiname, vakarojome šiek tiek ir sugulame. Gulimų vietelių ant rankos pirštų suskaičiuotum: du „liuksai“ salone, dar laivūgalin susigrūdęs kapitono „urvas“ ir trys vietos trikampiame „seksodrome“, pirmagalyje, kur nuolat netilpo mūsų (dažniausiai Rūtos, Rūtos ir Gintarės) kojos, kur labai supo ir kartais lašėjo pro liuką. Bet juk ne patogaus išsimiegojimo ieškojome šitoje kelionėje. O ko? Tik viena aš (neminint, aišku, kapitono) buvau plaukusi per Baltiją. Net nemokėjau paaiškinti sau ir kitiems, kodėl vėl noriu plaukti. Ir dabar nemokėčiau. Ten randi žmogus kažko, ko reikia. Ir tiek.

Antroji diena, liepos 22a.

Pabudome gal 4 ryto, jau burbsint varikliui. Kapitonas suskaičiavo, kad vėjas aprimęs, galime plaukti. Išsiropštėme iš savo migių, Klaipėdos uostas kažkaip nemotiniškai, šaltai mus lydėjo. Bet visą „nemotiniškumą“ patyrėme išplaukę pro vartus. Čia smarkokai pūtė, bangos (gal net ir du su puse ir daugiau metrų siekiančios) kaip visada palei Klaipėdos uosto vartus buvo susivėlę, mūsų rytinės nuotaikos nebuvo labai kovingos – tai kiekvienas sau, matyt, nusistebėjome tokiu pasirinkimu atostogoms. Bet garsiai pasigailėjimas išreikštas nebuvo. Gal kieno rankos ir kiek per tvirtai laikėsi įsikibę atsikišusių laivo dalių (nepabijokim to žodžio, iki pabalimo), bet skundų nebuvo. Kapitonas didvyriškai padedamas Ričardo suvaldė bures ir išjungė variklį. Vėjo Vėjo... Prasidėjo. Nei pusvalandžiui nepraėjus, kaip Ričardo ir planuota, prasidėjo pusryčių tiekimas žuvytėms.

Balius joms buvo iškeltas nemenkas, dalyvavo visi, išskyrus Kapitoną. Pasikeisdami siuntėme patiekalus ir gėrimus. Vienu tarpu man sekėsi neblogai, sėdėjau ant borto, kurį mažiau supa ir iš kur plačiai akis gali ganyti, skrandis draugiškai solidariai laikėsi, tik tos bangos – pylė ir pylė šaltu vandeniu. Tai greitai ėmė kalenti dantys ir norėtis ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Kentėjau iš paskutiniųjų. Bet kai jau pasidaviau ir nuėjau į vidų – tada prasidėjo ir manoji jūrligė. Dienai įpusėjus kažkaip viskas aprimo. Bangos ir vėjas susilpnėjo, supimas irgi, visi suvargę drybsojo kas kur. Galvoje – tuštuma, nuėjimas į tualetą – planuojamas porą valandų, vizitai į tą kambarėlį suretinami iki minimumo. Atrandi žmogus visokių vidinių galimybių, kokių nesitikėjai turintis. O jau negalėjimas nieko veikti – tiesiog stebinantis. Kaip išretėjusiame ore, kalnuose, taip ir čia – užsuptos smegenys kiekvieną judesį ir mintį „taupo“. Kelnių pasiketimas man užtruko visą pusdienį. Mamos megztas vilnones išsitraukiau tik kitą dieną.

Tai taip ta antroji diena baiginėjosi. Kapitonas išsikepė kiaušinienės. Valgyti tai norisi žmogui, kurio nesupa. Ričardas irgi ragavo. Mes kukliai uodėme gerą kvapą tų čirškinamų lašinukų iš Kalvarijų turgaus. Bet vakarienei įsidrąsinome. Greitu judesiu (bulvės buvo plautos) sumečiau bulbikes puodan. Dar reikėjo puodą užkaisti (ugnis kuriasi ne taip jau lengvai), pasūdyti. Tada sprukau „pakėpuoti“. Valgėme užsigerdami kefyru ir agurkais. Paprasta. Tiko. Tik Gintarė padarė klaidą, nuėjo indų tvarkyti. Per drąsiai. Žuvys gavo neblogos vakarienės.

Miegojimui, po pagalvėm pasikišom maišelių. Maža kas. Supo ne taip stipriai, kaip ryte. Bet pakankamai, kad nuolat jausti lengvą nepatogumą skrandyje.

Trečioji, liepos 23 diena.

Prabudome visą naktį miegoję. Tinginės. Ričardas su kapitonu dirbo. Dar kažkiek ir „negras“ vairavo (tikiuosi, nesupyks ant manęs juodieji žmonės, pavadinimas prilipęs ir naudojamas Lietuvos jūrininkų visai netaikė jų užgauti...). Ričardas dirbo net prisirišęs, matė keletą laivų.

Mes išsikepurnėje pamatėme saulės nušviestą Gotlando žemės kraštą, nurimusias bangas. Toks ramus rytas... Reikia apiplaukti pietinę dalį ir pasiekti Visby, sostinę kitoje pusėje. Vėjas labai silpnas. Verdame avižinę košę. Ji puikiai ramina mūsų skrandžius. Nuo čia, reikia pasakyti, žuvys iš mūsų maisto negavo. Tapome užsigrūdinę ir atsparūs. O gal tiesiog bangos buvo mums malonios.

Ričardas kelia spinakerio klausimą. Ši burė mums greitai nuneštų, kur reikia. Kapitonas sutinka. Vyri padirbėję iškelia margą, šiltom spalvom šviečiančią burę. Labai graži. Ji tokia laisva ir sunkiai suvaldoma. Didelė. Patyrusios rankos tik gali: ir vairą laikyti, ir valdyti spinakerį. Sukame aplink Gotlandą jau greičiau. Saulės glostomi. Išsimaudyti nesusigundome. Smagiau gulinėti ir nieko neveikti. Nieko neveikti – yra labai svarbus užsiėmimas laive. Bet jis neišvargina. Nes tu esi kelionėje. Kartais bangos susupa tave į beveik nirvaną – galvoje spengia tyla, akys ilsis ant bangų, ausyse – vėjas. Kodėl taip gera?

Priplaukiame dvi salas-rezervatus. Stora ir Lilla Karlso. Jose peri alkos – šiaurės pingvinai (angl. auk). Kelios rūšys, gausiai. Yra ir kitų paukščių, tų pačių kormoranų. Bet alkos – gausiausi, mieli ir tokie neramūs, būriais suka ratus aplink mus. Sako, priplaukėme per arti. Gausime barti.

Taikomės išsilaipinti. Mažojoje saloje – draudžiama. Didžiojoje – prieplauka, mokestis, keltas su paukščių mylėtojais. Ten ir nusitaikome. Pradžioje nepataikome. Užplaukiame ant seklumos ar akmens, gylio matuokliui ėmus staigiai kristi. Puolame ant šono, paskui pirmągalin. Nulipame nuo tos kliūties. Tada jau pagal ženklus įvairuojame. Mus „priparkavusi“ mergina leidžia porą valandų pasivaikščioti nemokamai. Pagaliau mes ant žemės. Bučiuoti nepuolame. Bet ji labai miela: akmenuota (tokiu baltu akmeniu), apaugusi čiobreliais ir raudonėliais, avių numindyta ir apkakinta, šilta. Vaikštinėjame. Avių nesutinkame. Randame švyturį, kurį jau matėm iš jūros. Keletą namelių, šiltą dušą, lieptelį, keletą švedų vienatvėje skaitančių. Maudomės. Vanduo maloniai šaltas, pilna akmenų ir augmenijos, tolumoje ant uolų buriuojasi pingviniukai. Prausiamės ir ruošiame pikniką ant žolės. Nesinori tuoj vėl suptis, tai tempiame laiką. Kol užkandžiaujame, mus aplanko rezervato budėtojas. Apmokestina (tik su gera nuolaida, nes jam matyt nepatogu, jog kolegė mus dykai įleido. Be to, mes neliekame nakvoti), subara, kad plaukėme per arti. Malonus vaikinas.

Keliame bures. Sala tolsta. Visby pasiekiame sutemus. Uostas ūžia. Įsispraudžiame tarp prašmatnių laivų. Jie pilni pasipuošusių jaunuolių, daug gėrimų, daug muzikos ir triukšmo. Gal per daug. Nors aš labai džiaugiuosi, pamačiusi bedūkstančius švedus – retai tokie vaizdai pasitaiko. Persišvartuojame kitur, kur snaudžia tikri buriuotojai, ne baliauninkai. Nesusimokėjome, o įstaiga nedirba. Tai dušų ir patogumų negauname. Tik lauko tualetus. Išmiegojus susiorganizuojame visus formalumus. Prausiamės. Visur apskaita ir taupymas. Visur ekologija, šiukšlių rūšiavimas, viskas apgalvota. Va čia tai „Apie viską pagalvota“. Toli visokioms maximoms iki šitos sistemingos tvarkos.

Ketvirta, liepos 24 diena.

Pusryčiaujame kiaušiniene. Einame miestan, susitinkame Kale ir Karen. Nuomojame sena WV busiką (pigiai). Važinėjamės po salą. Karen puikiai pristato vietines įžymybes. Vaikštinėjame tarp raukų. Tai salai būdingos uolos, kyšančios sausumoje ir vandenyje, su savo veidu, forma, istorija. Aplink jas ir trinasi būriai turistų. Dar nemaža dalis maloniai leidžia laiką kavinėse, žuvies ir suvenyrų parduotuvėse. Gyvenimas čia teka ramiai, pramogos minimalios, didžioji dalis lankytojų atkeliauja ieškoti ramybės. Apsukame visas įžymesnes šiaurinės salos dalies vietas. Muitininko namą, raukus, pralekiame pro Vilą Vilaitę, kur gyveno Pepė, lankome porą bažnyčių. Pievos pilnos avių (jos labai skaniai minta čiobreliais), keliai siauri, jais reikia dalintis su dviratininkais, matyti sėkmingai vystoma žemdirbystė. Jauku. Nameliai – dažniausiai balto mūro (akmenų), aptinkuoti, su langinėmis. Primena Provansą, keista. Mažiukai. Rožėmis apsodinti. Priešpiečiams gauname arbatos su keksiukais (mufinais). Fika, tik be kavos. O pavakare parvažiuojame pas švedus į svečius – jų vasarnamis šiauriau Visby, kaime, senoje sodyboje seno sodo apsupty. Interjeras super skandinaviškas, šviesus, lengvas, pilnas mažų detalių. Kieme tuoj mūsų garbei suplevėsuoja vėliava, aprodomas daržas (šiemet bulvių metai), surikiuojami stalai ir kėdės pietums. Gauname Kale augintų bulvių, kalakutienos iš gretimos fermos, grybų padažo, lašišos, salotų. Kertame kiek papostringaudami iš mandagumo. Nors iš tiesų, pasikalbėti yra apie ką - ši porelė tikrai nenuobodi. Puikus priėmimas.

Dar gauname pyrago ir kavos. Dabar jau tikra švediška fika. Po tom senom jų obelim sėdisi gerai. Gal pajudam? Einam žiūrėti orchidėjų. Čia? Taip, einame keleliu ir visa pakelės pelkė pilna balsvų, violetinių, purpurinių gegužraibių, kurias atsargiai vadiname orchidėjomis. Pasiekiame pajūrį, jis veriasi Lietuvos pusėn, seklus, ganyklomis paremtas, kai kur net karvės vaikštinėja jūra. Tylu, ramu ir tuščia. Nors yra keletas iškylautojų, o tolumoje rūksta vietinės pramonės žvaigždelė – cemento gamykla. Vis tiek ramu. Sodyboje atsisveikiname. Karl Eric dar mus nulydi iki cemento kasimo karjero. Nors ir ne Montanos Bute dydžio/gylio, bet vis tiek didelė duobė... Dar užsukame vietinės bažnyčios pažiūrėti. Va ir aplankėm šiaurinį Gotlandą. Mojame rankomis svetingam profesoriui, artėjame prie Visby. Saulei leidžiantis vaikštinėjame po rožynais ir akmeniniais avinais puoštas gatveles.

Parsirandame visai pavargę ir pilni pasikrovę įspūdžių. Dar busiką priduodame, įmetę raktus pro skylę sienoje. Miegasi super gerai.

Penkta, liepos 25 diena.

Kylame suvenyrų ir paskutinio pasižvalgymo Visby pusdieniui. Pusryčiams kepame blynų ir skaniai prikertame. Priešpietę leidžiame atskirai, kas kur. Visi su savo sentimentais ir planais Švedijai. Aš ir HirM aplankau, ir Consum. Pūdyta silkė, caviarai, vazos, Haribo saldainiukai, Balerina Daliui ir punchrulle Bitei, hjorton uogienė. Miela rasti dalykų, kurie buvo tapę tavo kasdieninio apsipirkimo dalimi.

Vidurdienį susimokame už svetingumą uoste (vietoj dviejų naktų, jie kažkodėl paima tik už vieną). Ir išplaukiame. Mūsų laukia šiauriau prisiklijavusi Faro sala. Ji tuštesnė ir atšiauresnė, joje kūrė ir gyveno Bergmanas ir Tarkovskis. Įtariu, kad ir mūsų Donskis joje poilsiauja. Plaukiame ilgokai, vėjas stiprus. Beplaukdami pasigaminame aštraus daržovių troškinio ir labai neblogai privalgome. Pasirodo, aštrus maistas tinka jūroje. Tik temstant pasiekiame mažą prieplaukėlę. Vos randame vietos tarp būrio švedukų jachtų, kur jie įsikūrę su visomis šeimomis, su mažais vaikais (visi jie su gelbėjimo liemenėmis). Vakarieniaujame alkoholiu, sūriu ir medumi. Aišku, visada pasipjaustoma šiek tiek rūkytos mėsytės, pomidorų... Pasaka be galo. Miegui Ričardas su Rūta pakviečia ir ištaigingą palapinę-apartamentus su vaizdu į jūrą, ant kranto netoliese. Nueiname pasiėmę bobelinės. Bet man jau gana visko. Užmiegu kietai, ilgam ir giliai. Nežinau, kada geriau miegojau.

Šešta, liepos 26 diena.

Keliamės, pusryčiaujame ryžių koše... (oi niekas jos nenorėjo). Einame ilgam pėsčiųjų žygiui po gražuolę Faro. Nepraeinamos pievos pilnos žemuogių, rodos gultum jose... Pakrantėj prasideda raukai. Tokie balti, mistiški, nesibaigiantys. Gal kaip iš filmų. Bet kokie ten filmai. Paslaptinga nuotaika ir mistiška aplinka iškart mus pagauna ir įtraukia. Net muiline gaunasi gražios fotografijos, pritylame ir einame. Kas išskaptavo šitą pasaką? Kur jos karaliai ir jos Čiurlionis?

Kai pasukame miškelin, sielos virpesiai vėl tampa kasdieniški. Sėdame užkandžiauti, vėl uogaujame. Perpiet parsibeldžiame laivan. Kapitonas mūsų laukia.

Judame link kito uosto, Farosundo. Jis Gotlando pakrantėje, pakeliui Lietuvon. Plaukti netoli. Maža jauki marina. Mes lekiame ieškoti Bergmano kapo. Mano vedami. Pasirodo, klydau - kai skaičiau, Faro vadinome šitą, Farosundą. O juk yra kitas, atskiras mažas miestelis Faro, Faro saloje. Nusivaikštome su tuo Bergmano kapu. Jis tikrai juokiasi, jei mato mūsų pastangas. Paskutinis apsipirkimas. Vakarienei - makaronai su daržoviene/mėsyte iš konservų. Pabarstyti Džiugu. Valgome ant kranto. Ir daug. Išsimiegame. Ryt – laikas namo.

Septinta. Liepos 27 diena.

Pusryčiaujame plovo su makaronais... Išplaukiame neskubėdami, vėjas pučia „prabangiai“, pasak kapitono. Greitai neša mus pro paskutines Gotlando uolas ir saleles, švyturį. Išplaukiame atviron jūron. Turėtų greit parnešti toks vėjas. Dainuojame. Be perstojo, ilgai. Kadangi leistis maisto gaminti baisoka, o Rūta priruošė pilną katilą papjaustytų lašinukų, kumpelio, duonos, pomidorų - tai drąsiai tęsiame dieną nenulipdami į vidų. Kapitonas nerimsta, nori kažko... barščių? Taip. Ir išverda puikius barščius. Kertame nenulipdami nuo bortų. Vyno pagurkšnojame. Beje, vynas puikiai tiko jūroje, ko nepasakytum apie stipriuosius. Kitą kartą žinosim. Diena praeina kažkaip. Neskubėdama. Visos pavairuojam. Ričardas ir Kapitonas jau ruošiasi naktinei pamainai. Šalta, gražus vakaras, Migla varo net prigulusi, vėjas pietinis, mus verčia ant šono. Lendame miegoti.

Aštunta, liepos 28 diena.

Kapitonas dirba pirmą nakties dalį, antrą – Ričardas. Išlendu jų palaikyti vėlokai, jau po Gintarės palaikymo. Pusryčiams Kapitonas paprašo vyno, Ričardas padaro kavos. Viskas kažkaip liūdnai baiginėjasi tiesiog akyse... Prieš nosį žemė. Bet ne Lietuvos, Latvijos. Vėjas tapo pietryčių ir pučia mums tiesiai iš Klaipėdos. Sunkiai braunamės pro bangas. Vėjo malūnai – Latvijos, Būtingė, Šventoji, Palanga pilnais pliažais ir tiltu, Karklė, Klaipėda... Visa diena tam. Dujos pasibaigia tik pradėjus virti sriubą. Telefono ryšys sujungia su visais ir, rodos, jau grįžai. Nors dar ne. Suvoki, kad tuoj reiks palikti šį svetingą laivą, bet gal nenori? Pasiilgai tų, kur krante, bet gal - nelabai???

Jau visai vakare parplaukiame, randame Miglai prieglobstį prieplaukoje, tvarkomės, renkamės nesuvalgytus produktus (jų daugoka...), apsikabiname, išvažiuojame... Iki Vilniaus - galva tuščia ir liūdna. Kada sugrįšime ten, kur viskas buvo taip paprasta, kur laikas skiriamas tik esminiams poreikiams išpildyti, bet užtai sąmonė ir protas turi neišmatuojamas erdves ganytis, kur pamatai kiekvieno bendrakeleivio tikrą būdą, santykį su tavimi, draugystę/nedraugystę, kur ne žodžiais, bet darbais rūpinies vienas kitu ir bendru reikalu... Ačiū Kapitone už puikią kelionę, saugumą ir spontaniškumą, kantrybę ir supratimą. Mums tos septynios dienos buvo puiki dovana. Bet neklauskite, kodėl.

Provansas. Diena po dienos.

Pirmąją dieną vėlavau. Lėktuvai mane atskraidino tik pirmą valandą dienos, tada nuostabiai pigus autobusas atvežė iki Graso (valanda kelio už 1 Eurą). Čia jau šventiškai papietavę merginos vizitavo Fragonard kvapų namus. Prisijungiau. Iš pažiūros, Bob pasirodė ne toks, kokio tikėjausi (oooo, kaip buvau teisi), Rhiannon - labai miela, visos kitos - tokios, na atleiskite, negražios britės ir kinietės (ir čia būta tiesos). Sužinoję kvapų kūrimo paslapčių ir apsiuostę ėjome viešbutin, pailsėti, tada - vakarieniauti vėl visos. Valgiau dvigubai, nes buvau be pietų - Pisto sriubą (daržovienę pagardintą pesto - Provanso sriubytę) ir salotas su užkeptu ožkos sūriu. Labai paprasta ir skanu. Gėrėme rausvojo (Rose) regiono vyno, kurį jie pagamina labai ypatingai, dar apetitą žadinome Vin d‘orange (karčiu, saldžiu, ant apelsinų palaikytu vynu). Visko buvo nedaug ir skaniai. Paprastumas. Rhiannon tikrai labai puikus, įkvepiantis žmogus. Bob – toks diedas, merginos bendrakursės – tikra puokštė. Keturios iš Australijos: jaunutė Josie, pagyvenę Chris ir July, bei japonė Akiko. Australija – tikras aromaterapijos žemynas... Tada dar bričių būrys – Trish, Kate, Emma (mano mieloji kambariokė, kuri vaikšto naktimis) ir Megy. Dar pora merginų iš Taivanio (vardų, aišku, nepamenu). Don iš Honkongo, July iš Kanados ir Francis... pamiršau iš kur. Pastaroji - labai spalvinga persona nuspalvinusi mūsų mokyklą. Nors mes visos - tikros dovanėlės.

Antrąją dieną, ryte, mus vežė žavingasis Paskalis (tikras aktorius iš "Bottle shock"), Grasą (ir jo romantišką viešbutėlį) iškeitėme į kaimą, La Martrą. Čia Rhi ir Bob gyvena, čia keletas šeimynų turi puikius kaimo kultūros namus-mokyklą, čia aštuonias dienas virė mūsų gyvenimas. Bet pakeliui sustojome Bargeme, sename, labai gražiame kaimelyje kalnuose (jie taip įdomiai sulipdo namus-kregždžių lizdus iš akmenų, patupdo juos ant šlaitų, uždengia čerpėmis ir dar pavadina tokius konglomeratus kaimais). Pasidairėme ir patraukėme į botaninę iškylą. Apžiūrėjome vietinius augalus: pušis, kraujažoles, laukines morkas, aišku, lavandas, čiobrelius, rozmarinus, savory (o kaip lietuviškai?), jonažoles ir t.t. Daug kas - mūsų pievose sutinkama. Visgi – kvepia kitaip. O jau levandos, tos laukinės – atskira istorija. Sužinojome ir istorijos, ir praktikos, pačios pjovėme (kad paskui distiliuotume), uodėme ir mėgavomės šios kalnuotojo Provanso karalienės aura. Ji puiki. Kai visai nusikamavome, mus pasitiko ir savo traktoriuku pavėžino vietinis laimietis Lui. Senukas, kurčias, bet bučiuotis progos nepraleidžiantis. Pagaliau radome savo mokyklą, pradėjome mokytis. Aišku, gavome puikius pietus. Toje mokykloje kaimiečiai mums nuolat pagamindavo nuostabaus maisto. Vakare buvome nuvežtos į Castelane – mūsų bazę ateinančiai savaitei. Ten gavome labai mielą viešbutėlį su kiek pamišusia vadove, vaizdą į bažnyčią ant aukšto kalno, išėjimą į centrinę miestelio aikštę su visais aktyvumais. Mažas, bet labai gyvas miesteliukštis. Man be galo patiko jo mažumas ir visapusiškumas: puikios krautuvėlės, turgus, folkloro festivalis...

Trečią dieną pradėjome miestelio turgumi, o paskui mokėmės. Turgus – labai kitoks nei mūsų turgeliai, skanus ir spalvingas. Mokslas man irgi naujas, labai įdomus. Toks neapibrėžtas, bet vis tiek: chemija. Poveikiai. Atmosfera susiformavo labai įkvepianti. Merginos tokios ryškios – kad vien nuo keleto klausimų užvirdavo diskusija. Rhi – puiki mokytoja. Iš didžiosios raidės. Vakare – pasilypėjimas iki bažnytėlės ant olos, vaizdai iki graudulio gražūs, smagus pabendravimas su merginomis prie 5 litrų Rose, negalėjimas atsiskirti nakčiai (kaip paauglystės vasaromis)...

Ketvirtą dieną – Pamokos. Po pamokų – kaimo žmonių suruoštas vakarėlis. Mūsų daina:

Oh, La Martre, here we are again

High, high up here in the mountains

With Bob, the chemist, and Rhianon – too

Phenols, Ketons, Esthers – it's not getting through

Yes, we are broken hearted. Since from our friends we parted.

Will you be sad to loose us too????

Paskalio dainavimas, Francis šokis, mūsų visų šokiai, kiek daug alkoholio, važiavimas namo ir dainavimas iš visos gerklės su Paskaliu, autobusui skriejant serpantinu... Vakarėlis buvo puikus. Vienas iš tokių, po kurių jautiesi įsimylėjęs... (ak Paskali), galėtum leistis į visokius nuotykius, nebenori gyventi taip pat... Vakarėlis, deja, o gal ačiū deivui, baigėsi.

Penktą dieną – laukinės levandos distiliavimas. Pamokos, pamokos, pamokos.

Šeštą dieną - į išvyką. Vairavo ne Jis. Aplankėmė begalinius užburiančius levandų laukus Valensole plateau, gražius miestelius Bareme ir Moustiers Sainte Marie, Europos „grand Kanjoną“ (Gorges du Vendon). Daug juokėmės, fotografavome ir ilsėjomes. Bėda, kad su mumis nevyko Rhi, o vyko Bobas. Vakarienei ėjome į restoraną, portugališkai valgėme. O paskui dar gėrėjomes vengrų šokiais miestelio aikštėje.

Septintą dieną vyko mokslai-darbas grupėse-gamyba (žr. užrašus). Mūsų grupė nr. 1 jautėsi puikiai. July ir July, Emma ir aš. Vakarą praskaidrino Josie pagaminta sriuba.

Aštuntą dieną dirbome toliau, dalinomės produktais, gaminone mūsų grupės recepto pastiles, jau liūdėjome. Laikas atsisveikinti. Iškilminga vakarienė mūsų viešbučio restorane. Su šampanu. Diplomas. Improvizuotas pratęsimas mūsų kambaryje (Emma, atleisk, bet tuos 5 litrus Rose reikėjo pabaigti)...

Devintą dieną – kiek primirštas pagirių jausmas, jau įprastu tapęs pykinimas serpentinuose, Florihana distilery ir shopingas. Piknikas ir viskas??? Taip. Nicos oro uostas. Čiuožkit. Atsisveikiname. Keletas mūsų, aš irgi, dar liekamės. Traukiame į savo viešbučius (aš pigųjį.... tokį vienišą, nemielą). Vėl visos likusios susibėgame vakarienei. Nu taip nesinori skirstytis.... Nica murzina ir dvokianti, jūra nuostabi.

Devintos dienos rytą – maudynės ažūrinėje jūroje ir iškeliauju jau su nepakeliamu ilgesiu krūtinėje, gyventi kitur it kitaip. Dar kelios svaigios valandos vėsioje brangioje Kopenhavn (viena, bet su džiazu ir alumi aš neprapulsiu), Vilnius ir vėlyva naktis šalia mano Sofijuko. Laimė, ji čia. Alsuoja šalia manes. Kvapnesnė už visas pasaulio levandas. Labanakt.

Levandų patale

Jau ruošiuosi miego. Virš galvos - supasi šluota levandų, pati šiandien pripjoviau ir džiovinu, visiems belaukiantiems po puoštelį. Visą dieną braidėme tarp jų, uodėme ir glostėme. Čiupinėjom visokias žoleles, medžius ir uogas. Atrodo, skurdu čia augalams. Kaitina saulė, maža vandens, akmenynas... O kaip jie spirga toje sausroje ir kiek savo kūnelyje sukaupia energijos esencijos... Neįtikėtina. Pasigeri žmogus. Lietuvai dabar su liūdesiu diagnozuoju bekvapystę. Smarvės ir tos pas mus mažoka. O čia visko daug. Čia kuriami kvepalai (žr. labuką nuotraukoje žemiau... iš mažiausiai 250 sudėtinių dalių, geriausių pasaulio vyriškų "nosių" valdomi). Man susisuko galva nuo tos gausybės, panorau tiesiog mandarinų ar levandų vandens. Bet tai ne kvepalai.

Kvapus žmonės išmokę ištraukti iš gamtos (ir ne tik) įvairiausiai. Gal švelniausia, kai trapias gėleles guldo į taukų patalus (žr. žemiau), o paskui tuos kvepiančius taukus spirite ekstrahuoja. Dar, aišku, distiliuoja. Ir t.t.t.

Bet dar labiau kvepėjo ši (jau antra kelionės) diena - nes ji kvepėjo kalnuose, tikrais gyvais kvapais... Lavandomis. Pjovėm jas išsijuosę.

Pamokos labai neblogos. Moko prancūziškų paslapčių. Mat prancūzai, kitaip nei britai, australiečiai, amerikiečiai... Jie eterinius aliejus naudoja vidun (pro visas įmanomas angas) arba jei jau tepa ant odos - tai ne dėl kvepėjimo ir mistiško emocinio poveikio, bet riebiai ir su tikslu - kad infekciją permuštų ar tinimą nuimtų. Tokia jų praktiškoji aromaterapija man patinka. Bandysiu išmokti.

Dar čia labai skaniai maitina. Daugybė vietinių gurmanybių - ožkos pieno sūriai, rožinis vynas. alyvuogės, žuvienė ir t.t.t.t. Provansas - tikra Gurmanų sostinė. Aš jam atiduodu šitą vardą be konkurencijos.

Sostinė, bet ne kultūros

aš turiu savo sostinę. Ten važiuoju kas penktadienį. Mielai lieku iki vėlumos, leidžiu lietingas ir saulėtas dienas, pažįstu visus... Tai tik mažas kaimas. O man - sostinė. Lengvai palieku kultūra šurmuliuojantį Vilnių (oi, kiek čia reginių) ir lekiu kaiman. Ten iki šiol žolėje rastum karkvabalių kūnelių (oi tie meilės riteriai), ten ežere šaltas ir dumblinas vanduo toks mielas, draugės iš pačios giliausios vaikystės, ateina su žemuogių rieškutėm. Oi gera vasara. Jau net šilčiau tapo.

Štai toks mano sostinėje rytas:

Ruošiu save kvapniai kelionei į Grasą. Iš ten tikiuosi parvežti skanesnių ispūdžių.

Nors ... juk neseniai išpildžiau savo svajonę, nuėjau į Boriso Grebenshchikovo koncertą. Mano sudievintas balsas ir žodžiai skambejo šv.Kotrynos bažnyčioje, gal kartais žemiškai. Bet buvo vistiek ypatingai šilta širdyje. Ir grojo mums Tri sestry.

Po koncerto liko klausimas, užduodamas naujame Balto Arklio albume:

Tai ką gi mums daryti su girtu jūreiviu?

Namai? namai. Namai

Neturiu namų. Pasaulis veriasi priešais mane svetimais nuomojamais kambariais, jaukiais draugų būstais, viešbučių sterilumu, palapinės paslaptinga erdve... Kai devynis metus gyveni "iš lagamino", kai vis atsisveikini, išvažiuoji, parvažiuoji neberasdama, ką palikusi, - širdis sugrumba, namų ima dairytis visur. Ir randa. Jie juk nematerialūs.

Bet yra ir realus namų jausmas. Nežinau, kur jis prasideda, kur baigiasi. Ar kai supykstu Vilniaus oro uoste autobuse (kuriuo kažkodėl mus vežioja, nors seniausiai įrengtos "rankovės") dėl vairuotojo leidžiamos mužikiškos rusiškos muzikos, ar dar Dubline - kai prie Vilniaus link vedančio "gate" ima būriuotis lietuviškai neskoninga, provincija pro visas dizainierių etiketes dvelkianti minia, ar po savaitės, kai išeinu į vakarėjantį miestą ir ramiai ramiai imu jį stebėti, ar kai nuvažiuoju į mylimą vaikystės ir jaunystės miestą ir jame randu, ką palikusi... Nežinau, bet jaučiu. Turbūt man Namais visada bus Tėvynė.

Nieko ypatingo čia dar nenuveikiau. Apsipratau, dukrytę pajaukinau, su draugais ir artimaisiais krykštavau, darbe pabandžiau ką nors sukurti. Dar tik pradedu. Renkuosi, ką kur pažiūrėti, paklausyti, pavalgyti. Vasara bus skani visiems mano patyrimams.

Ačiū, kad esi Tėvyne.

Kad ir ilgai tylėjusi, vėl esu pilna emocionalaus rašymo. Jei vertimų biuras snaus, dukrytė atostogaus kaime, o mano vakarai slinks su internetu ir sulamdytuoju hipiku (HP) - bus įrašų ir iš šiapus. 

Bet reikia ir susitikimų. Norisi.

Sveika, Amerika.

Tik 37 valandos kelionėje (iš jų 27 - skrydyje) ir mes jau kitoje Žemės rutulio pusėje. Aš tai girdėjau iš kitų žmonių ir tikrinau ant gaublio. Tai tiesiog toliausi taškeliai ant mūsų rutulio. Nedidukas Gainesville ir dičkis provincialusis (gerąja prasme) Perth - yra tiesiog geografiniai antonimai. 

Gaila gaila gaila - kad taip toli dėlioju savo gyvenimo kontrolinius taškus, paskui taip sunku lankyti draugus, artimuosius ir brangias vieteles.

Bet gal toks gyvenimas - ir yra svajonė. Ką tik lėktuvuose pasikroviau truputį filmų žiūrėjimo. Pamačiau "Revoliutonary road" ir jis tik dar kart sukirbino vidinį pašaukimą judėti. Neapaugti kasdienybe, neturėti pastovių namų, nežinoti, kas bus po pusmečio. Gera ir sunku. Bet taip yra ir bus. Ir net jei kartais pavargstu pakuotis į du (su trupučiu) lagaminus - vistiek esu laiminga. Dažnai taip ir jaučiuosi. Nors dažniausiai turiu tiesiog pasikliauti laimės nuojauta kažkur giliai viduriuose...

Dabar Floridos pavasario ir draugų lankymo šitoje šalyje metas. Sofia tiesiog siunta iš laimės.

Keletas prisiminimų iš kelionės nepagadins geros nuotaikos. Nes prisiminti telieka blizgantį turginį Dubajaus oro uostą su prabangia "talkučke" centre.

Sofijos išdaigas ir didvyriškai tylų keliavimą. 

Žodžiu, Arabijos blizgesį ir nuobodulį (9 val brrrr). Paskui dar sėkmingą prasilenkimą su kiaulių gripu - Atlantoje jo dar nebuvo. Sėkmingą persodimą per vieną valandą su visais JAV sienos perėjimo formalumais ir perbėgimu į kitą terminalą.

Ech, kada gi vėl skraidys Concord?

laiškas

Miela, Australija,

rašau atsisveikinimo laišką. Buvo gera pabūti. Išbarsčiau čia krūvą emocijų, patyrimų, nuoskaudų... Įrašau šitą Žemės kampelį į tarpą tų, kur bus gera sugrižti. Jų jau nemažai. Vietų, kur gyventa, mylėta, dirbta. Kaskart širdis susigniaužia: "vėl iškeliauti". Nors juk žinojau, žinojau... 

Bet tu, Australija, tikrai esi kitokia ir skirtinga. Nesu buvusi tokioje vietoje. Tavyje yra kažko pragaištingai užsitūsinančio - nebuvimas jokių tabu, stabdžių, nebuvimas griežtos prietaringos istorinės patirties, nebuvimas tamsios šaltos žiemos, nebuvimas karo (ar beveik nebuvimas)... Visas tas laisvumas daro įdomiai linksmą tave. Nors linksmintis visai nėra ko. Tu vistiek kvatojiesi, pilna burna gurkšnoji alkoholinius gėrimus, valgai suskrudintą iki kancerogenų savo mėsą nuo barbės (BBQ), voliojiesi pliaže. Kodėl gi ne? Prašom visi į balių. 

Aš ieškojau ir kitko. Kaip iš tiesų jaučiasi ir gyvena tavo senieji čiabuviai? Ar jie tik svaiginasi ir nusikalsta? Ką iš tiesų pasakoja jų menas? Ką rašo tavo rašytojai? Esu tikra, kad šitoje visuomenėje (visuomenėse) kunkuliuoja visavertis gyvenimas. Tik kažkodėl baisiai visi viliojami į tą visuotinį balių. Bet nesigundykim.

Šitoj šaly irgi labai puikiai teka upės, pučia dykumų vėjas, banguoja jūros (tos tai jau tikrai). Eikime ir žiūrėkime. Čia puikiai noksta vynuogės ir žmonės ramiai verda ir kepa skanų kasdieninį maistą, audžia ir konstruoja. Kad pamatyti visa tai - reik truputį mažiau baliavoti. Bet tas antras gyvenimas tikrai yra. Jaučiu jį. Gal tai ir bus mano geriausias Australijos patyrimas - kad pamačiau daugiau negu nesibaigiantį vakarėlį.

Gamta tave apdovanojo. Bet ar moki saugotis? Žmonės pasiutę, taviškiai ypač. Mindo kopas mašinų padangom. Gal kad tu didelė, ne taip skauda? Pingvinų sueina žiūrėti tūkstančiais, pasistato betono sceną - tuos mažus padarėlius gasdina garsiakalbiais ir žibintais - ir vadina tai gamtos pažinimu. Tokio cinizmo reik paieškoti.

Jei pas tave atvažiuoja kokia paris hilton - iškart patenka į visas televizijas ir radijas. Pusė tavo jaunimo rengiasi kaip paris ir britney. Kita pusė - emo stiliumi. Nėra veido... Berniukai ilgais gelsvais plaukais surfinantys pajūry - labai gražus veidas - bet jie ištirpsta visame kitame. Sužlugdytuose aborigenų gyvenimuose, mariose vienaveidžių imigrantų azijiečių, apgirtusiuose didmiesčių miniose. Sunku pamatyti tavo veidą, Australija.

Ilgam įsiminiau tavo gamtą, dangų, spalvas ir kvapus. O taip -  kvapus. Tu visa - gamtos dovana. 

Dabar visada žinosiu, kad yra vieta šitoje žemėje, kur mietelėnai nesibaimindami vaikšto basi, kur dilginančiai maloniai (nes primena tėvynę) nesaugu gatvėse, kur kanda ir gelia dauguma gyvių, o žmonės vistiek linksmai leidžia laiką (nes nelinksmai leisti laiko jie sau tiesiog neleidžia)... Tik kur tada tavo liūdesys, Australija? Kažko man čia trūksta. 

Dar sugrįšiu ir dar parašysiu. Nes kol kas tu valdai.

Žiurkių sala

anądien sumanėme aplankyti Rotnest island - nedidelę salą vandenyne, kur išlipę jūreiviai pamatė didelių žiurkių. Tai ir pavadino žiurkių lizdo sala. Ji netoli, tik 45 minutes plaukti tetruko, supo vos vos. Išlipom, prie šiukšlių konteinerių sutikom tų žiurkių, išsinuomavom dviračius, nurūkom... Gražiausias ten - vandenynas. Ir jo bangos. Ir surferiai. Na ir tos žiurkės simpatiškos. Jos tolimos kengūrų giminaitės, turi papilvėj kišenę palikuonims, šokinėja. Tik jau tos žiurkiškos uodegos...

Radome ten ir gražuolį švyturį, ir kavinaitę, ir nakvynės namelių, kuriuose nenakvojome (kažkoks Šventosios prototipas tie nameliai), ir, aišku, daug pliažų, ir druskos ežerą... Mynėme kokius 30km, Vadimas didvyriškai traukė karalaitės karietaitę.

Vandens buvo daug...

Pelenės karietaitė apspista žiurkių:

Gal pabučiuoti?

Karšta, saulėta ir kalvota.

Čia ne sniegas, druska.


Parplaukėme pavargę ir apsvilę saulėje. Dabar laupau pečius. Nors jau kelios savaitės praėjo.

Australija neatvėsta vis, jau visai ruduo. Mums liko savaitė. Nežinau, ar daugiau džiugesio ar liūdesio. Dar parašysiu.

Velykos Vakarų Australijos pietuose

Na, po ilgos tylos (nors postus rašau/perrašau mintyse kasdien) vėl ateinu su kelionės įspūdžiais. Gal ne tiek įspūdžiais, kiek emocijomis. Juk jokių ypatingų vietų nelankėme... Tik apvažiavome (gerokai virš 1000 km) mūsų valstijos pietus. Pasimėgavome vėsa (ten netgi šalta būna), vėjais, daug daug vandenyno ir bangų, vynuogynų vaizdais ir produktais, daugybės pakeleivių, pasipylusių ilgam Velykų savaitgaliui, kompanija. Pasirūpinome dėl prisisioto miegmaišio (oi, dukryte), nenusidažiusių margučių kempingo virtuvėje sekmadienį ryte, be mūsų įvykusių šv. Velykų mišių, apgaulingų turistinių maršrutų (kur vien tik olos, olos... o mums reikia papietauti). Viskas sugulė atsiminimų pusrutuliuosna. Australijos skyrelin. Šįkart ji mums tokia graži rudeniškai zelandietiška pasirodė... Gal prisidėjo graudulys, kad tuoj išvažiuosim...

Taip taip. Balandžio 27 nulėksim į Amerikę, o gegužės 16 - tėvynėn. Planų ir ilgesio gausybė. Ir didelis vienišos motinystes/dukrystės baubas. Bet gi savanoriškai, neilgam... 

Dabar intensyviai kaupiu teigiamas Australijos emocijas, geriu kvapus ir skonius, dėmiuosi emocijas ir grimasas... Noriu ją prisiminti. 

Dar, aišku, kaip visada užgriuvo darbai. Tai blogas našlaitis - nesulaukia mano dėmesio. Tik minčių. Jų daug. Turbūt geras ženklas - kad galvoje yra minčių. Suguldysiu kada nors. Kad tik nesibaigtų.

Šiandien Čaplino garbei pakelsiu taurę. Su gimtadieniu, mielas aktoriau. Sofijai ištaisysime bandelių - iš plastelino padarytų pėdų pamautų ant pieštukų - šokį. Pasilinksminkite ir jūs.

O čia nuotraukos: 

Lašišų mokyklos įlanka (gaudo jas azijiečiai gausiai) - labai fysnas pliažiukas.

Meditaciją iššaukiantys vaizdeliai vynuogyne:

Indijos ir Pietų vandenynų susitikimo vieta vėjuose:

Vyno uogelės paslėptos tinkluose:

Smėlio pilys, beveik kaip Palangoje...: