Provansas. Diena po dienos.

Pirmąją dieną vėlavau. Lėktuvai mane atskraidino tik pirmą valandą dienos, tada nuostabiai pigus autobusas atvežė iki Graso (valanda kelio už 1 Eurą). Čia jau šventiškai papietavę merginos vizitavo Fragonard kvapų namus. Prisijungiau. Iš pažiūros, Bob pasirodė ne toks, kokio tikėjausi (oooo, kaip buvau teisi), Rhiannon - labai miela, visos kitos - tokios, na atleiskite, negražios britės ir kinietės (ir čia būta tiesos). Sužinoję kvapų kūrimo paslapčių ir apsiuostę ėjome viešbutin, pailsėti, tada - vakarieniauti vėl visos. Valgiau dvigubai, nes buvau be pietų - Pisto sriubą (daržovienę pagardintą pesto - Provanso sriubytę) ir salotas su užkeptu ožkos sūriu. Labai paprasta ir skanu. Gėrėme rausvojo (Rose) regiono vyno, kurį jie pagamina labai ypatingai, dar apetitą žadinome Vin d‘orange (karčiu, saldžiu, ant apelsinų palaikytu vynu). Visko buvo nedaug ir skaniai. Paprastumas. Rhiannon tikrai labai puikus, įkvepiantis žmogus. Bob – toks diedas, merginos bendrakursės – tikra puokštė. Keturios iš Australijos: jaunutė Josie, pagyvenę Chris ir July, bei japonė Akiko. Australija – tikras aromaterapijos žemynas... Tada dar bričių būrys – Trish, Kate, Emma (mano mieloji kambariokė, kuri vaikšto naktimis) ir Megy. Dar pora merginų iš Taivanio (vardų, aišku, nepamenu). Don iš Honkongo, July iš Kanados ir Francis... pamiršau iš kur. Pastaroji - labai spalvinga persona nuspalvinusi mūsų mokyklą. Nors mes visos - tikros dovanėlės.

Antrąją dieną, ryte, mus vežė žavingasis Paskalis (tikras aktorius iš "Bottle shock"), Grasą (ir jo romantišką viešbutėlį) iškeitėme į kaimą, La Martrą. Čia Rhi ir Bob gyvena, čia keletas šeimynų turi puikius kaimo kultūros namus-mokyklą, čia aštuonias dienas virė mūsų gyvenimas. Bet pakeliui sustojome Bargeme, sename, labai gražiame kaimelyje kalnuose (jie taip įdomiai sulipdo namus-kregždžių lizdus iš akmenų, patupdo juos ant šlaitų, uždengia čerpėmis ir dar pavadina tokius konglomeratus kaimais). Pasidairėme ir patraukėme į botaninę iškylą. Apžiūrėjome vietinius augalus: pušis, kraujažoles, laukines morkas, aišku, lavandas, čiobrelius, rozmarinus, savory (o kaip lietuviškai?), jonažoles ir t.t. Daug kas - mūsų pievose sutinkama. Visgi – kvepia kitaip. O jau levandos, tos laukinės – atskira istorija. Sužinojome ir istorijos, ir praktikos, pačios pjovėme (kad paskui distiliuotume), uodėme ir mėgavomės šios kalnuotojo Provanso karalienės aura. Ji puiki. Kai visai nusikamavome, mus pasitiko ir savo traktoriuku pavėžino vietinis laimietis Lui. Senukas, kurčias, bet bučiuotis progos nepraleidžiantis. Pagaliau radome savo mokyklą, pradėjome mokytis. Aišku, gavome puikius pietus. Toje mokykloje kaimiečiai mums nuolat pagamindavo nuostabaus maisto. Vakare buvome nuvežtos į Castelane – mūsų bazę ateinančiai savaitei. Ten gavome labai mielą viešbutėlį su kiek pamišusia vadove, vaizdą į bažnyčią ant aukšto kalno, išėjimą į centrinę miestelio aikštę su visais aktyvumais. Mažas, bet labai gyvas miesteliukštis. Man be galo patiko jo mažumas ir visapusiškumas: puikios krautuvėlės, turgus, folkloro festivalis...

Trečią dieną pradėjome miestelio turgumi, o paskui mokėmės. Turgus – labai kitoks nei mūsų turgeliai, skanus ir spalvingas. Mokslas man irgi naujas, labai įdomus. Toks neapibrėžtas, bet vis tiek: chemija. Poveikiai. Atmosfera susiformavo labai įkvepianti. Merginos tokios ryškios – kad vien nuo keleto klausimų užvirdavo diskusija. Rhi – puiki mokytoja. Iš didžiosios raidės. Vakare – pasilypėjimas iki bažnytėlės ant olos, vaizdai iki graudulio gražūs, smagus pabendravimas su merginomis prie 5 litrų Rose, negalėjimas atsiskirti nakčiai (kaip paauglystės vasaromis)...

Ketvirtą dieną – Pamokos. Po pamokų – kaimo žmonių suruoštas vakarėlis. Mūsų daina:

Oh, La Martre, here we are again

High, high up here in the mountains

With Bob, the chemist, and Rhianon – too

Phenols, Ketons, Esthers – it's not getting through

Yes, we are broken hearted. Since from our friends we parted.

Will you be sad to loose us too????

Paskalio dainavimas, Francis šokis, mūsų visų šokiai, kiek daug alkoholio, važiavimas namo ir dainavimas iš visos gerklės su Paskaliu, autobusui skriejant serpantinu... Vakarėlis buvo puikus. Vienas iš tokių, po kurių jautiesi įsimylėjęs... (ak Paskali), galėtum leistis į visokius nuotykius, nebenori gyventi taip pat... Vakarėlis, deja, o gal ačiū deivui, baigėsi.

Penktą dieną – laukinės levandos distiliavimas. Pamokos, pamokos, pamokos.

Šeštą dieną - į išvyką. Vairavo ne Jis. Aplankėmė begalinius užburiančius levandų laukus Valensole plateau, gražius miestelius Bareme ir Moustiers Sainte Marie, Europos „grand Kanjoną“ (Gorges du Vendon). Daug juokėmės, fotografavome ir ilsėjomes. Bėda, kad su mumis nevyko Rhi, o vyko Bobas. Vakarienei ėjome į restoraną, portugališkai valgėme. O paskui dar gėrėjomes vengrų šokiais miestelio aikštėje.

Septintą dieną vyko mokslai-darbas grupėse-gamyba (žr. užrašus). Mūsų grupė nr. 1 jautėsi puikiai. July ir July, Emma ir aš. Vakarą praskaidrino Josie pagaminta sriuba.

Aštuntą dieną dirbome toliau, dalinomės produktais, gaminone mūsų grupės recepto pastiles, jau liūdėjome. Laikas atsisveikinti. Iškilminga vakarienė mūsų viešbučio restorane. Su šampanu. Diplomas. Improvizuotas pratęsimas mūsų kambaryje (Emma, atleisk, bet tuos 5 litrus Rose reikėjo pabaigti)...

Devintą dieną – kiek primirštas pagirių jausmas, jau įprastu tapęs pykinimas serpentinuose, Florihana distilery ir shopingas. Piknikas ir viskas??? Taip. Nicos oro uostas. Čiuožkit. Atsisveikiname. Keletas mūsų, aš irgi, dar liekamės. Traukiame į savo viešbučius (aš pigųjį.... tokį vienišą, nemielą). Vėl visos likusios susibėgame vakarienei. Nu taip nesinori skirstytis.... Nica murzina ir dvokianti, jūra nuostabi.

Devintos dienos rytą – maudynės ažūrinėje jūroje ir iškeliauju jau su nepakeliamu ilgesiu krūtinėje, gyventi kitur it kitaip. Dar kelios svaigios valandos vėsioje brangioje Kopenhavn (viena, bet su džiazu ir alumi aš neprapulsiu), Vilnius ir vėlyva naktis šalia mano Sofijuko. Laimė, ji čia. Alsuoja šalia manes. Kvapnesnė už visas pasaulio levandas. Labanakt.