Klaipėda - Visby- Klaipėda, jachta Migla, 6 žmonių ekipažas, Kapitonas Kastis.

Pirmoji diena, liepos 21a.

Vakarop, apsikrovę atsibeldžiame į senąją Klaipėdos prieplauką ir ieškome ieškome savo Miglos. Ji savaitei taps mums namais – jaudinantis susitikimas. Randame lengvai. Supuojasi sau, viduje šeimininkauja kapitonas, ant kranto – žmona lūkuriuoja. Susipažįstame paviršutiniškai. Gal ir gerai – jūra paskui parodys mūsų visų tikruosius veidelius. Iki pačių sielos gelmių. Kapitonas atidžiai rūšiuoja mūsų supirktą maistą. Kritikos gauna kai kurios pakuotės rūšys. Alaus nebuvimas kiek nustebina. Gana greitai viska saugiai išslapstoma labai jau slaptose kertelėse. Plaukiant palei galvas kiaušiniai tikrai neskraidė. O susirasti po kokiom grindim pienas – ilgainiui išmokome. Mūsų su Gintare atliktas „shopingas“ visiškai tiko, atrodo. Alkoholio gal kiek daugoka, bet bus matyt. Viskas tądien atrodo „bus matyt“. Kapitonas sako, kad vėjas kol kas stiprus ir paleidžia mus pasiganyti miestan. Mes, aišku, gi dar neprivalgę – puolam baran ir dar taip keistai – duonos su česnaku visi valgom. Kaži kodėl taip...

Kai kas ko išgėrę pareiname, vakarojome šiek tiek ir sugulame. Gulimų vietelių ant rankos pirštų suskaičiuotum: du „liuksai“ salone, dar laivūgalin susigrūdęs kapitono „urvas“ ir trys vietos trikampiame „seksodrome“, pirmagalyje, kur nuolat netilpo mūsų (dažniausiai Rūtos, Rūtos ir Gintarės) kojos, kur labai supo ir kartais lašėjo pro liuką. Bet juk ne patogaus išsimiegojimo ieškojome šitoje kelionėje. O ko? Tik viena aš (neminint, aišku, kapitono) buvau plaukusi per Baltiją. Net nemokėjau paaiškinti sau ir kitiems, kodėl vėl noriu plaukti. Ir dabar nemokėčiau. Ten randi žmogus kažko, ko reikia. Ir tiek.

Antroji diena, liepos 22a.

Pabudome gal 4 ryto, jau burbsint varikliui. Kapitonas suskaičiavo, kad vėjas aprimęs, galime plaukti. Išsiropštėme iš savo migių, Klaipėdos uostas kažkaip nemotiniškai, šaltai mus lydėjo. Bet visą „nemotiniškumą“ patyrėme išplaukę pro vartus. Čia smarkokai pūtė, bangos (gal net ir du su puse ir daugiau metrų siekiančios) kaip visada palei Klaipėdos uosto vartus buvo susivėlę, mūsų rytinės nuotaikos nebuvo labai kovingos – tai kiekvienas sau, matyt, nusistebėjome tokiu pasirinkimu atostogoms. Bet garsiai pasigailėjimas išreikštas nebuvo. Gal kieno rankos ir kiek per tvirtai laikėsi įsikibę atsikišusių laivo dalių (nepabijokim to žodžio, iki pabalimo), bet skundų nebuvo. Kapitonas didvyriškai padedamas Ričardo suvaldė bures ir išjungė variklį. Vėjo Vėjo... Prasidėjo. Nei pusvalandžiui nepraėjus, kaip Ričardo ir planuota, prasidėjo pusryčių tiekimas žuvytėms.

Balius joms buvo iškeltas nemenkas, dalyvavo visi, išskyrus Kapitoną. Pasikeisdami siuntėme patiekalus ir gėrimus. Vienu tarpu man sekėsi neblogai, sėdėjau ant borto, kurį mažiau supa ir iš kur plačiai akis gali ganyti, skrandis draugiškai solidariai laikėsi, tik tos bangos – pylė ir pylė šaltu vandeniu. Tai greitai ėmė kalenti dantys ir norėtis ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Kentėjau iš paskutiniųjų. Bet kai jau pasidaviau ir nuėjau į vidų – tada prasidėjo ir manoji jūrligė. Dienai įpusėjus kažkaip viskas aprimo. Bangos ir vėjas susilpnėjo, supimas irgi, visi suvargę drybsojo kas kur. Galvoje – tuštuma, nuėjimas į tualetą – planuojamas porą valandų, vizitai į tą kambarėlį suretinami iki minimumo. Atrandi žmogus visokių vidinių galimybių, kokių nesitikėjai turintis. O jau negalėjimas nieko veikti – tiesiog stebinantis. Kaip išretėjusiame ore, kalnuose, taip ir čia – užsuptos smegenys kiekvieną judesį ir mintį „taupo“. Kelnių pasiketimas man užtruko visą pusdienį. Mamos megztas vilnones išsitraukiau tik kitą dieną.

Tai taip ta antroji diena baiginėjosi. Kapitonas išsikepė kiaušinienės. Valgyti tai norisi žmogui, kurio nesupa. Ričardas irgi ragavo. Mes kukliai uodėme gerą kvapą tų čirškinamų lašinukų iš Kalvarijų turgaus. Bet vakarienei įsidrąsinome. Greitu judesiu (bulvės buvo plautos) sumečiau bulbikes puodan. Dar reikėjo puodą užkaisti (ugnis kuriasi ne taip jau lengvai), pasūdyti. Tada sprukau „pakėpuoti“. Valgėme užsigerdami kefyru ir agurkais. Paprasta. Tiko. Tik Gintarė padarė klaidą, nuėjo indų tvarkyti. Per drąsiai. Žuvys gavo neblogos vakarienės.

Miegojimui, po pagalvėm pasikišom maišelių. Maža kas. Supo ne taip stipriai, kaip ryte. Bet pakankamai, kad nuolat jausti lengvą nepatogumą skrandyje.

Trečioji, liepos 23 diena.

Prabudome visą naktį miegoję. Tinginės. Ričardas su kapitonu dirbo. Dar kažkiek ir „negras“ vairavo (tikiuosi, nesupyks ant manęs juodieji žmonės, pavadinimas prilipęs ir naudojamas Lietuvos jūrininkų visai netaikė jų užgauti...). Ričardas dirbo net prisirišęs, matė keletą laivų.

Mes išsikepurnėje pamatėme saulės nušviestą Gotlando žemės kraštą, nurimusias bangas. Toks ramus rytas... Reikia apiplaukti pietinę dalį ir pasiekti Visby, sostinę kitoje pusėje. Vėjas labai silpnas. Verdame avižinę košę. Ji puikiai ramina mūsų skrandžius. Nuo čia, reikia pasakyti, žuvys iš mūsų maisto negavo. Tapome užsigrūdinę ir atsparūs. O gal tiesiog bangos buvo mums malonios.

Ričardas kelia spinakerio klausimą. Ši burė mums greitai nuneštų, kur reikia. Kapitonas sutinka. Vyri padirbėję iškelia margą, šiltom spalvom šviečiančią burę. Labai graži. Ji tokia laisva ir sunkiai suvaldoma. Didelė. Patyrusios rankos tik gali: ir vairą laikyti, ir valdyti spinakerį. Sukame aplink Gotlandą jau greičiau. Saulės glostomi. Išsimaudyti nesusigundome. Smagiau gulinėti ir nieko neveikti. Nieko neveikti – yra labai svarbus užsiėmimas laive. Bet jis neišvargina. Nes tu esi kelionėje. Kartais bangos susupa tave į beveik nirvaną – galvoje spengia tyla, akys ilsis ant bangų, ausyse – vėjas. Kodėl taip gera?

Priplaukiame dvi salas-rezervatus. Stora ir Lilla Karlso. Jose peri alkos – šiaurės pingvinai (angl. auk). Kelios rūšys, gausiai. Yra ir kitų paukščių, tų pačių kormoranų. Bet alkos – gausiausi, mieli ir tokie neramūs, būriais suka ratus aplink mus. Sako, priplaukėme per arti. Gausime barti.

Taikomės išsilaipinti. Mažojoje saloje – draudžiama. Didžiojoje – prieplauka, mokestis, keltas su paukščių mylėtojais. Ten ir nusitaikome. Pradžioje nepataikome. Užplaukiame ant seklumos ar akmens, gylio matuokliui ėmus staigiai kristi. Puolame ant šono, paskui pirmągalin. Nulipame nuo tos kliūties. Tada jau pagal ženklus įvairuojame. Mus „priparkavusi“ mergina leidžia porą valandų pasivaikščioti nemokamai. Pagaliau mes ant žemės. Bučiuoti nepuolame. Bet ji labai miela: akmenuota (tokiu baltu akmeniu), apaugusi čiobreliais ir raudonėliais, avių numindyta ir apkakinta, šilta. Vaikštinėjame. Avių nesutinkame. Randame švyturį, kurį jau matėm iš jūros. Keletą namelių, šiltą dušą, lieptelį, keletą švedų vienatvėje skaitančių. Maudomės. Vanduo maloniai šaltas, pilna akmenų ir augmenijos, tolumoje ant uolų buriuojasi pingviniukai. Prausiamės ir ruošiame pikniką ant žolės. Nesinori tuoj vėl suptis, tai tempiame laiką. Kol užkandžiaujame, mus aplanko rezervato budėtojas. Apmokestina (tik su gera nuolaida, nes jam matyt nepatogu, jog kolegė mus dykai įleido. Be to, mes neliekame nakvoti), subara, kad plaukėme per arti. Malonus vaikinas.

Keliame bures. Sala tolsta. Visby pasiekiame sutemus. Uostas ūžia. Įsispraudžiame tarp prašmatnių laivų. Jie pilni pasipuošusių jaunuolių, daug gėrimų, daug muzikos ir triukšmo. Gal per daug. Nors aš labai džiaugiuosi, pamačiusi bedūkstančius švedus – retai tokie vaizdai pasitaiko. Persišvartuojame kitur, kur snaudžia tikri buriuotojai, ne baliauninkai. Nesusimokėjome, o įstaiga nedirba. Tai dušų ir patogumų negauname. Tik lauko tualetus. Išmiegojus susiorganizuojame visus formalumus. Prausiamės. Visur apskaita ir taupymas. Visur ekologija, šiukšlių rūšiavimas, viskas apgalvota. Va čia tai „Apie viską pagalvota“. Toli visokioms maximoms iki šitos sistemingos tvarkos.

Ketvirta, liepos 24 diena.

Pusryčiaujame kiaušiniene. Einame miestan, susitinkame Kale ir Karen. Nuomojame sena WV busiką (pigiai). Važinėjamės po salą. Karen puikiai pristato vietines įžymybes. Vaikštinėjame tarp raukų. Tai salai būdingos uolos, kyšančios sausumoje ir vandenyje, su savo veidu, forma, istorija. Aplink jas ir trinasi būriai turistų. Dar nemaža dalis maloniai leidžia laiką kavinėse, žuvies ir suvenyrų parduotuvėse. Gyvenimas čia teka ramiai, pramogos minimalios, didžioji dalis lankytojų atkeliauja ieškoti ramybės. Apsukame visas įžymesnes šiaurinės salos dalies vietas. Muitininko namą, raukus, pralekiame pro Vilą Vilaitę, kur gyveno Pepė, lankome porą bažnyčių. Pievos pilnos avių (jos labai skaniai minta čiobreliais), keliai siauri, jais reikia dalintis su dviratininkais, matyti sėkmingai vystoma žemdirbystė. Jauku. Nameliai – dažniausiai balto mūro (akmenų), aptinkuoti, su langinėmis. Primena Provansą, keista. Mažiukai. Rožėmis apsodinti. Priešpiečiams gauname arbatos su keksiukais (mufinais). Fika, tik be kavos. O pavakare parvažiuojame pas švedus į svečius – jų vasarnamis šiauriau Visby, kaime, senoje sodyboje seno sodo apsupty. Interjeras super skandinaviškas, šviesus, lengvas, pilnas mažų detalių. Kieme tuoj mūsų garbei suplevėsuoja vėliava, aprodomas daržas (šiemet bulvių metai), surikiuojami stalai ir kėdės pietums. Gauname Kale augintų bulvių, kalakutienos iš gretimos fermos, grybų padažo, lašišos, salotų. Kertame kiek papostringaudami iš mandagumo. Nors iš tiesų, pasikalbėti yra apie ką - ši porelė tikrai nenuobodi. Puikus priėmimas.

Dar gauname pyrago ir kavos. Dabar jau tikra švediška fika. Po tom senom jų obelim sėdisi gerai. Gal pajudam? Einam žiūrėti orchidėjų. Čia? Taip, einame keleliu ir visa pakelės pelkė pilna balsvų, violetinių, purpurinių gegužraibių, kurias atsargiai vadiname orchidėjomis. Pasiekiame pajūrį, jis veriasi Lietuvos pusėn, seklus, ganyklomis paremtas, kai kur net karvės vaikštinėja jūra. Tylu, ramu ir tuščia. Nors yra keletas iškylautojų, o tolumoje rūksta vietinės pramonės žvaigždelė – cemento gamykla. Vis tiek ramu. Sodyboje atsisveikiname. Karl Eric dar mus nulydi iki cemento kasimo karjero. Nors ir ne Montanos Bute dydžio/gylio, bet vis tiek didelė duobė... Dar užsukame vietinės bažnyčios pažiūrėti. Va ir aplankėm šiaurinį Gotlandą. Mojame rankomis svetingam profesoriui, artėjame prie Visby. Saulei leidžiantis vaikštinėjame po rožynais ir akmeniniais avinais puoštas gatveles.

Parsirandame visai pavargę ir pilni pasikrovę įspūdžių. Dar busiką priduodame, įmetę raktus pro skylę sienoje. Miegasi super gerai.

Penkta, liepos 25 diena.

Kylame suvenyrų ir paskutinio pasižvalgymo Visby pusdieniui. Pusryčiams kepame blynų ir skaniai prikertame. Priešpietę leidžiame atskirai, kas kur. Visi su savo sentimentais ir planais Švedijai. Aš ir HirM aplankau, ir Consum. Pūdyta silkė, caviarai, vazos, Haribo saldainiukai, Balerina Daliui ir punchrulle Bitei, hjorton uogienė. Miela rasti dalykų, kurie buvo tapę tavo kasdieninio apsipirkimo dalimi.

Vidurdienį susimokame už svetingumą uoste (vietoj dviejų naktų, jie kažkodėl paima tik už vieną). Ir išplaukiame. Mūsų laukia šiauriau prisiklijavusi Faro sala. Ji tuštesnė ir atšiauresnė, joje kūrė ir gyveno Bergmanas ir Tarkovskis. Įtariu, kad ir mūsų Donskis joje poilsiauja. Plaukiame ilgokai, vėjas stiprus. Beplaukdami pasigaminame aštraus daržovių troškinio ir labai neblogai privalgome. Pasirodo, aštrus maistas tinka jūroje. Tik temstant pasiekiame mažą prieplaukėlę. Vos randame vietos tarp būrio švedukų jachtų, kur jie įsikūrę su visomis šeimomis, su mažais vaikais (visi jie su gelbėjimo liemenėmis). Vakarieniaujame alkoholiu, sūriu ir medumi. Aišku, visada pasipjaustoma šiek tiek rūkytos mėsytės, pomidorų... Pasaka be galo. Miegui Ričardas su Rūta pakviečia ir ištaigingą palapinę-apartamentus su vaizdu į jūrą, ant kranto netoliese. Nueiname pasiėmę bobelinės. Bet man jau gana visko. Užmiegu kietai, ilgam ir giliai. Nežinau, kada geriau miegojau.

Šešta, liepos 26 diena.

Keliamės, pusryčiaujame ryžių koše... (oi niekas jos nenorėjo). Einame ilgam pėsčiųjų žygiui po gražuolę Faro. Nepraeinamos pievos pilnos žemuogių, rodos gultum jose... Pakrantėj prasideda raukai. Tokie balti, mistiški, nesibaigiantys. Gal kaip iš filmų. Bet kokie ten filmai. Paslaptinga nuotaika ir mistiška aplinka iškart mus pagauna ir įtraukia. Net muiline gaunasi gražios fotografijos, pritylame ir einame. Kas išskaptavo šitą pasaką? Kur jos karaliai ir jos Čiurlionis?

Kai pasukame miškelin, sielos virpesiai vėl tampa kasdieniški. Sėdame užkandžiauti, vėl uogaujame. Perpiet parsibeldžiame laivan. Kapitonas mūsų laukia.

Judame link kito uosto, Farosundo. Jis Gotlando pakrantėje, pakeliui Lietuvon. Plaukti netoli. Maža jauki marina. Mes lekiame ieškoti Bergmano kapo. Mano vedami. Pasirodo, klydau - kai skaičiau, Faro vadinome šitą, Farosundą. O juk yra kitas, atskiras mažas miestelis Faro, Faro saloje. Nusivaikštome su tuo Bergmano kapu. Jis tikrai juokiasi, jei mato mūsų pastangas. Paskutinis apsipirkimas. Vakarienei - makaronai su daržoviene/mėsyte iš konservų. Pabarstyti Džiugu. Valgome ant kranto. Ir daug. Išsimiegame. Ryt – laikas namo.

Septinta. Liepos 27 diena.

Pusryčiaujame plovo su makaronais... Išplaukiame neskubėdami, vėjas pučia „prabangiai“, pasak kapitono. Greitai neša mus pro paskutines Gotlando uolas ir saleles, švyturį. Išplaukiame atviron jūron. Turėtų greit parnešti toks vėjas. Dainuojame. Be perstojo, ilgai. Kadangi leistis maisto gaminti baisoka, o Rūta priruošė pilną katilą papjaustytų lašinukų, kumpelio, duonos, pomidorų - tai drąsiai tęsiame dieną nenulipdami į vidų. Kapitonas nerimsta, nori kažko... barščių? Taip. Ir išverda puikius barščius. Kertame nenulipdami nuo bortų. Vyno pagurkšnojame. Beje, vynas puikiai tiko jūroje, ko nepasakytum apie stipriuosius. Kitą kartą žinosim. Diena praeina kažkaip. Neskubėdama. Visos pavairuojam. Ričardas ir Kapitonas jau ruošiasi naktinei pamainai. Šalta, gražus vakaras, Migla varo net prigulusi, vėjas pietinis, mus verčia ant šono. Lendame miegoti.

Aštunta, liepos 28 diena.

Kapitonas dirba pirmą nakties dalį, antrą – Ričardas. Išlendu jų palaikyti vėlokai, jau po Gintarės palaikymo. Pusryčiams Kapitonas paprašo vyno, Ričardas padaro kavos. Viskas kažkaip liūdnai baiginėjasi tiesiog akyse... Prieš nosį žemė. Bet ne Lietuvos, Latvijos. Vėjas tapo pietryčių ir pučia mums tiesiai iš Klaipėdos. Sunkiai braunamės pro bangas. Vėjo malūnai – Latvijos, Būtingė, Šventoji, Palanga pilnais pliažais ir tiltu, Karklė, Klaipėda... Visa diena tam. Dujos pasibaigia tik pradėjus virti sriubą. Telefono ryšys sujungia su visais ir, rodos, jau grįžai. Nors dar ne. Suvoki, kad tuoj reiks palikti šį svetingą laivą, bet gal nenori? Pasiilgai tų, kur krante, bet gal - nelabai???

Jau visai vakare parplaukiame, randame Miglai prieglobstį prieplaukoje, tvarkomės, renkamės nesuvalgytus produktus (jų daugoka...), apsikabiname, išvažiuojame... Iki Vilniaus - galva tuščia ir liūdna. Kada sugrįšime ten, kur viskas buvo taip paprasta, kur laikas skiriamas tik esminiams poreikiams išpildyti, bet užtai sąmonė ir protas turi neišmatuojamas erdves ganytis, kur pamatai kiekvieno bendrakeleivio tikrą būdą, santykį su tavimi, draugystę/nedraugystę, kur ne žodžiais, bet darbais rūpinies vienas kitu ir bendru reikalu... Ačiū Kapitone už puikią kelionę, saugumą ir spontaniškumą, kantrybę ir supratimą. Mums tos septynios dienos buvo puiki dovana. Bet neklauskite, kodėl.