Na metai prabėgs. Bet šaknų juk neįleisim...
Apsipratimas vyksta. Juk ir šuo...
Čia labai saulėta ir šviesu, visas butas - stiklo, balto klinkerio, baltų sienų ir baltų baldų derinys. Dar keletas elementų iš mūsų praeities ir Ikea - bet vistiek, balta ir akinama.
Grindys man varo neviltį. Nesu švaruolė, bet ant šitų kiekvienas plaukas akis bado. Saulės pakaitintos skrajoja dulkelės, o net švariausia šluostė braukia kaip purvinu skuduru iš mūsų mokyklų valytojų kibirų.
Vanduo - galima kavą plikyti, jei atsuki karštą. Bijau buitinių nudegimų. Kai kurie dizaino sprendimai labiau nei nesuprantami... Bet. Juk mes laikinai.
Štai tas baltumas:
Gera šiame bute yra tai, kad jis netoli MRT (to greito traukinuko, kuris visur veža), kad jis ne centre ir kad pro visų kambarių langus matosi žalias medžiais apaugęs šlaitas, virš kurio tik šiek tiek kyšo naujausio Singapūro technologijų lopšio - Fuzionopolio (nu ir vardelis) bokštas.
Va toks:
Mes gyveme tarp dviejų tokių mokslo ir technologijų monstrų - Biopolio ir Fuzionopolio. Mūsų rezidencijų kompleksas, matyt, sukurtas pasaulinio lygio mokslininkams, kurie čia turėjo suplūsti. Bet tiek gyvenamieji būstai, tiek laboratorijos ambicingai stūkso pustuštės. Statybos tebevyksta. Burbulas tebesipučia. O gal tik aš karksiu, kad burbulas...
Mano darbo paieškos buvo labai kuklios - keletas aplikacijų, pora atsakymų (viena neturi pinigų, kitas dar pagalvos), skelbimai kabo seni, pažįstamų neturiu, daug noro dirbti tuose monstruose irgi. Matysim.
Sofijai darželį jau išrinkau. Bet jie čia tokie taisyklių vergai, kad gali kas ir nepavykti. Pvz., kaip gi jie priims nevakcinuotą vaiką???
Kūrimosi procesas tebesitęsia. Jau turėjome svečių, jau apšildėme orkaitę, išbandėme visus baseinus... Pirma diena atrodė taip:
Dabar kiek gražiau, parodysiu, kai kokią nors kalėdinę dekoraciją sumontuosiu. Kol kas turiu tik žvakių. Kurios 30 laipsnių karštyje, kiek mažiau džiugina. Bet Sofijai aiškinu apie Adventą, laukimą, šventės artėjimą... O šiaip mes prie šito lango į kiemą tykome svečių ir kaimynų - gal su kuo susidraugausim.
Miesto centre nebebuvom ir kaži...
Dar apie jų buitį: daugelyje butų (bet ne mūsų) šiukšlių vamzdis virtuvėje. Atsidarai langelį, kad ir kas penkias min. Gal ir kaimynai. Jie sako, nesmirda. Netikiu. Nedunda. Irgi netikiu.
Batus visi palieka prie durų ir vaikšto basi: namuose, vaikų darželiuose.... bet man tai nelabai... Ateina koks indusiukas ilgais ilgais nagais ir subraižo parketą :) (pas mus miegamuosiuose parketas).
Visur kondicionieriai. Reguliuojamas lempų šviesos intensyvumas, durų telefonas - su video, prie kiekvieno šilto vandens krano kaitintuvo jungiklis - lyg ir taupymas, jei išjungi ir dešimt minučių prieš naudojimą įjungi....
Rozetės vėl kitokios...
Dar pas mus nėra (o daugelyje namų yra) apsaugos nuo karo kambariuko. Jis metalizuotomis storomis sienomis, seifinėmis durimis, jame yra lizdas elektrai ir TV. Kodėl? O gi todėl, kad šiais laikais ten apgyvendinamos tarnaitės. Belangėje. Tarnaites čia turi labai labai daug kas. Mergina iš Indonezijos kainuoja 400 Singapūro dolerių (dvigubai litų, beveik), mėnesiui, jai priklauso viena išeiginė. Ji verda, valo, žiūri vaikus. Tai visiškai legalu ir priimtina. Na, tik ne man. Kažkaip per ryškiai žmonės išsisluoksniavę. Bado akis ir širdį. Kaip ir visi tie "gastorbaiteriai" (guest arbeiter - ar kaip panašiai vokiškai). Jie visi murzini, suvargę, iš Indonezijos ar pan., juos vežuoja priekabose būriais, pietų karštį jie prasnaudžia kur pavėsy ant žemės, dirba ištisas savaites... Kaip kur jie gyvena?
Kas mums leido šitaip juos išnaudoti? Tegu tie grąšiai ir yra jiems tikras išganymas, bet kas gali siūlyti tokias sąlygas ir tokius grąšius? Visiems toleruojant.
Todėl ir noriu, kad Azijos burbulas sprogtų. Net jei jis ne burbulas, o realus augimas. Vistiek noriu, kad jis sustotų.
Na, revoliucijos nekelsiu, eisiu, išsiliesiu skaitydama Medicinos Eretiko išpažintį (Confessions of Medical Heretic, Robert S. Mendelsohn, 1979). Jaučiuosi panašiai.
Su tais basais indusais vėl anekdotą priminei:
ReplyDeleteНаташа Ростова приглашает поручика Ржевского к себе домой и говорит:
-Поручтик, только не забудьте снять сапоги, а то у меня очень чутко спит мама и если она услышит Вас то сразу выставит за дверь и у нас ни чего не получиться!
Время подходит к двенадцати, Наташа ждёт, вот-вот должен подойти Ржевский. Время пять минут первого Наташа слышит как тихо скрипнула дверь, и вдруг по коридору ЦОК-ЦОК, ЦОК-ЦОК, ЦОК-ЦОК.
- (шёпотом , но со злостью) Поручик, я же сказала снимите сапоги!!!
- (тоже шёпотом и не много обижено) Но я снял!
- (шёпотом в недоумении) А от чего же этот цокующей звук???
- (тихо, но с гордостью) Ногтис.!
Visi dideli augimai susiję su didesniu ar mažesniu išnaudojimu. Kitaip tiesiog negali būti, jei nėra kažkokio technologinio sprogimo.
Man dėl pietų kraštų gastarbeiterių (vokiškai šis žodis tiesiog taip ir rašomas) širdį nelabai skauda. Visgi prasnausti kur po medžiu per karščius nėra labai jau keblus reikalas. Kad ir koks sunkus jų darbas bebūtų. Vis tiek Lietuvos bomželiai jiems tik pavydėti gali. Va jau daugiau nei savaitę žemiau -15 laikosi. Susitraukęs nukiūtini iki mašinos, parvažiuoji namo, lendi į karštą dušą ir po kokių 10-15 minučių atitirpsti. O juk kažkas tokių galimybių neturi: nei karšto dušo, nei šiltų namų, nei arbatos. Kažkas ir dienas ir naktis turi leisti tame stingdančiame šaltyje. Todėl, jei koks Malaizijos vargeta pasiskųstų sunkia savo dalia, lietuviai galėtų tik nusišypsoti ir kaip Vovočka mokytojai pasakyti: "2х2=4 мне бы ваши проблемы" :)
Grįžtant prie buitinės tematikos, verdantis vanduo iš čiaupo turėtų patikti tokiems tinginiams kaip aš, kuriems keltis anksčiau aštuonių yra peilis, o tai labai sunku suderinti su buvimu darbe 08:00. Pakišai puodelį su kava, vandens prisipylei ir kava gatava. Bet nepaisant nenoro keltis su kava aš žaidžiu. Man plikyta netinka - verdu arba išvis negeriu.
Labai graži Sofijos nuotrauka su žvakutėmis.:)
Nelabai rekomenduočiau tą didmiesčių biolerinį vandenį naudoti kavai plikyti...
ReplyDeleteO dėl šalčių tai... Vakariečiai dažnai mūsu nesupranta - jiems dažnai užtenka demisezoninių drabužių, kažkokie kailiniai jie nelabai supranta kam yra reikalingi, apšiltinti namai, apskritai kas per mokestis už šildymą (mūsuose didelis peilis...)? Taip kad dauguma mūsų mokesčių ir rūpesčių jiems tiesiog nesuvokiama
Juokauju aš dėl to vandens. O dėl šalčių tai jie tiesiog negali suprasti, nes tokios temperatūros kaip pas mus būna nebent Skandinavijoje. Kokie jau ten kailiniai, kai žiema tai +5 ir lietus.:D
ReplyDeleteTeisingai, ir as plikau tik arbata ir tik virintu. Anekdotas gerulis - buvo kazkur giliai likes - prisikele.
ReplyDeleteZiemos atributu ir cia prisigalvoja - saliku, nertiniu... sposai.
Gailiu Lietuvos vargsu daug daugiau. Verkia sirdis Lietuvos Radijo klausant apie skestancius vaikus, autoavarijas be galo, vargo sriuba vargsams... Veidmainiskai graudi emigranto dalia - buti toli, o noreti buti arti.