Sveika, Amerika.

Tik 37 valandos kelionėje (iš jų 27 - skrydyje) ir mes jau kitoje Žemės rutulio pusėje. Aš tai girdėjau iš kitų žmonių ir tikrinau ant gaublio. Tai tiesiog toliausi taškeliai ant mūsų rutulio. Nedidukas Gainesville ir dičkis provincialusis (gerąja prasme) Perth - yra tiesiog geografiniai antonimai. 

Gaila gaila gaila - kad taip toli dėlioju savo gyvenimo kontrolinius taškus, paskui taip sunku lankyti draugus, artimuosius ir brangias vieteles.

Bet gal toks gyvenimas - ir yra svajonė. Ką tik lėktuvuose pasikroviau truputį filmų žiūrėjimo. Pamačiau "Revoliutonary road" ir jis tik dar kart sukirbino vidinį pašaukimą judėti. Neapaugti kasdienybe, neturėti pastovių namų, nežinoti, kas bus po pusmečio. Gera ir sunku. Bet taip yra ir bus. Ir net jei kartais pavargstu pakuotis į du (su trupučiu) lagaminus - vistiek esu laiminga. Dažnai taip ir jaučiuosi. Nors dažniausiai turiu tiesiog pasikliauti laimės nuojauta kažkur giliai viduriuose...

Dabar Floridos pavasario ir draugų lankymo šitoje šalyje metas. Sofia tiesiog siunta iš laimės.

Keletas prisiminimų iš kelionės nepagadins geros nuotaikos. Nes prisiminti telieka blizgantį turginį Dubajaus oro uostą su prabangia "talkučke" centre.

Sofijos išdaigas ir didvyriškai tylų keliavimą. 

Žodžiu, Arabijos blizgesį ir nuobodulį (9 val brrrr). Paskui dar sėkmingą prasilenkimą su kiaulių gripu - Atlantoje jo dar nebuvo. Sėkmingą persodimą per vieną valandą su visais JAV sienos perėjimo formalumais ir perbėgimu į kitą terminalą.

Ech, kada gi vėl skraidys Concord?