Miela, Australija,
rašau atsisveikinimo laišką. Buvo gera pabūti. Išbarsčiau čia krūvą emocijų, patyrimų, nuoskaudų... Įrašau šitą Žemės kampelį į tarpą tų, kur bus gera sugrižti. Jų jau nemažai. Vietų, kur gyventa, mylėta, dirbta. Kaskart širdis susigniaužia: "vėl iškeliauti". Nors juk žinojau, žinojau...
Bet tu, Australija, tikrai esi kitokia ir skirtinga. Nesu buvusi tokioje vietoje. Tavyje yra kažko pragaištingai užsitūsinančio - nebuvimas jokių tabu, stabdžių, nebuvimas griežtos prietaringos istorinės patirties, nebuvimas tamsios šaltos žiemos, nebuvimas karo (ar beveik nebuvimas)... Visas tas laisvumas daro įdomiai linksmą tave. Nors linksmintis visai nėra ko. Tu vistiek kvatojiesi, pilna burna gurkšnoji alkoholinius gėrimus, valgai suskrudintą iki kancerogenų savo mėsą nuo barbės (BBQ), voliojiesi pliaže. Kodėl gi ne? Prašom visi į balių.
Aš ieškojau ir kitko. Kaip iš tiesų jaučiasi ir gyvena tavo senieji čiabuviai? Ar jie tik svaiginasi ir nusikalsta? Ką iš tiesų pasakoja jų menas? Ką rašo tavo rašytojai? Esu tikra, kad šitoje visuomenėje (visuomenėse) kunkuliuoja visavertis gyvenimas. Tik kažkodėl baisiai visi viliojami į tą visuotinį balių. Bet nesigundykim.
Šitoj šaly irgi labai puikiai teka upės, pučia dykumų vėjas, banguoja jūros (tos tai jau tikrai). Eikime ir žiūrėkime. Čia puikiai noksta vynuogės ir žmonės ramiai verda ir kepa skanų kasdieninį maistą, audžia ir konstruoja. Kad pamatyti visa tai - reik truputį mažiau baliavoti. Bet tas antras gyvenimas tikrai yra. Jaučiu jį. Gal tai ir bus mano geriausias Australijos patyrimas - kad pamačiau daugiau negu nesibaigiantį vakarėlį.
Gamta tave apdovanojo. Bet ar moki saugotis? Žmonės pasiutę, taviškiai ypač. Mindo kopas mašinų padangom. Gal kad tu didelė, ne taip skauda? Pingvinų sueina žiūrėti tūkstančiais, pasistato betono sceną - tuos mažus padarėlius gasdina garsiakalbiais ir žibintais - ir vadina tai gamtos pažinimu. Tokio cinizmo reik paieškoti.
Jei pas tave atvažiuoja kokia paris hilton - iškart patenka į visas televizijas ir radijas. Pusė tavo jaunimo rengiasi kaip paris ir britney. Kita pusė - emo stiliumi. Nėra veido... Berniukai ilgais gelsvais plaukais surfinantys pajūry - labai gražus veidas - bet jie ištirpsta visame kitame. Sužlugdytuose aborigenų gyvenimuose, mariose vienaveidžių imigrantų azijiečių, apgirtusiuose didmiesčių miniose. Sunku pamatyti tavo veidą, Australija.
Ilgam įsiminiau tavo gamtą, dangų, spalvas ir kvapus. O taip - kvapus. Tu visa - gamtos dovana.
Dabar visada žinosiu, kad yra vieta šitoje žemėje, kur mietelėnai nesibaimindami vaikšto basi, kur dilginančiai maloniai (nes primena tėvynę) nesaugu gatvėse, kur kanda ir gelia dauguma gyvių, o žmonės vistiek linksmai leidžia laiką (nes nelinksmai leisti laiko jie sau tiesiog neleidžia)... Tik kur tada tavo liūdesys, Australija? Kažko man čia trūksta.
Dar sugrįšiu ir dar parašysiu. Nes kol kas tu valdai.
No comments:
Post a Comment