vis dar VII diena. Vasario 24. Antradienis.

Queenstown... Skydivingas čia klesti, dar labai garsinamas jetboat pasiplaukiojimas. Dar raftingas. Glidingas. Horse ridingas... nu net mirga. Einame susipažinti su labai patraukliai atrodančiu kalnų paežerės miesteliu. Palei Wakatipu (kaip čia visur išlike Maorių duoti vardai) krantus pilna restoranėlių (renkamės kažkokius, bet labai mandrus burgerius. Skanu. Man vegetarizmo priepuolis, valgau falafelinį), pramogaujančių žmonių, fancy parduotuvėlių. Ir kiwi (NZ pėsčias paukštis, naktį snapu valgyt ieškantis po visur).

Vadimas mane jau senokai „graužia“ – eik adrenalino ieškoti. Aš laužausi. Nors sklandytuvu seniai noriu pasklandyti. Lietuvoje. Bet gal tiks ir Zelandija. Einam į turistų agentūrą – verbuojuos... Užkibau. Bet tik sklendimui. Kristi laisvu kritimu nelabai norisi. Nors Vadimas siūlo deltaplanu – vadinasi hang gliding, as net nesusimastydama – sakau gliding ir gaunu paraplaninį sklendimą. Užkandus, einu į susitikimo vietą - sėduos su kitais klientais ir instruktoriais į busiką. Sofia su Vadimu seka automobilyje iš paskos. Sofia verkia. Atseka ant kalno. Kiek jaudinuosi. Aplink slidinėjimo kurortas. Apačioj miestas. Pilna besiruošiančių – čia daug kas sklendžia žemyn. Instruktoriai – fysni bičai, dauguma ispanai-baskai ir pan. Kartais įtariu, kad pusė dangaus malonumo sudaro savo likimo atidavimas į „patikimas“ vyriškas rankas. Maniškis – negražuolis, meksikietis, jau šeimą sukuręs NZ – duoda man ir paraplaną pavaldyti, ir giria, ir pabaigoje „linksmuosius kalnelius“ suorganizuoja – klykiau. O kaip būč klykus, jei būčiau laisvu kritimu „divinusi“???

Štai kaip viskas atrodė:

Rodos, diena „padaryta“. Sofia su Vadimu pasiveja mane apačioje. Nustoja verkti. Man nustoja virpėti kojos – galima ir falafelį pribaigti. Sukame pro miestą, sūpynes, palei ežerą – išvažiuojam. Vadimas „nepasirašo“ adrenalinui, tai ką čia dar beveikti. Palei tolimą Wakatipu krantą randame laukinę nakvynę. Ir kaimynų privažiuoja. Privatus pliažas. Gražu. Išsimiegame.