VI diena. Vasario 23. Pirmadienis.
Ryte lekiame miestelin. Miesteliai čia tikrai mieli (šitas nors ir pilnas turistų, bet vistiek toks maloniai vangokas). Norisi kavos (nes taip ir nepradejome jos virti patys, ant primuso). Sofia nori sūpynių. Randame ir to, ir kito. Labai fysna. Prie ežero vaikštinėjama, žioplinėjama, irstomasi valtelėmis, planuojama, kur ką... Prisisupę išvažiuojame laukų keliais – numačiau mums kalnų pasivaikščiojimą iki ledyno. Turėtų būti darbo visai dienai. Važiuojame slėniu, keliukas vis siaurėja, darosi ganykliniu... o ne vasarą, jis išvis uždaromas fermeriams. Aplink avys avys avys. Mes juokiames – jos tokios „quick-witted”… Karvių yra kaip iš Milkos reklamų – palei krioklius, žaliose pievose… Tik kad ne violetinės. Elnių. Jie augina elnius (o gal stirnas) ganyklose, paskui valgo kaip laukinę mėsą – aišku, ji vertingesnė nei kiaulaičių, raumeningą (paskui papasakosiu, kaip ja ragavome) – bet vistiek jau nebelaukinė. Nors atrodo tie gyvūnai gražiai. Jau toli toli kelią pastoja vanduo kriokiantis per kelią. Ženklas sako „Ford“. Tipo, brąsta. Nerimaujame, ar mūsų mašinukas įveiks. Stovijuojame. Atvažiuoja keturiais varoma Subaročka ir nestodama perlipa brąstą. Tada jau iš paskos ir mes drąsūs.
Nors tokių fordų pasitaiko dar daug – nebestabčiojame. Iki pat kelio atvažiavę randame visokių automobilių. Ir didelių, ir mažų. Kai kurios ilgam (išėję rimtam žygiui žmonės, matyt). Mes dienelei. Ruošiamės ir einame. Žemėlapis vilioja backcountry trobelėmis ir Mt. Aspiring viršūne.
Bet mes NEGALIM (kaip negalėjom ir iki laukinių, nekomercinių karštų šaltinių eiti 6 val). Todėl einam kiek galim, pavargstam, grožimės, ožiuojamės, valgome...
Rob Roj ledynas toli, bet jo vėsus alsavimas labai jaučiasi. Ir purvo nėra. Gražu... Pavargstame atsakančiai.
Jau einant atgalios imu gundyti vyrą slėnyje ir nakvoti. Yra tualetai, vanduo (kaip ir kitur—untreated) ir puiki pavėsinė. Nelyja. O važiuoti per visus fordus geriausia ryte bus. Sutinka. Statom palapinę, kyla vėjas, slepiamės pavėsinėje – ji labai tinka vakarienei virti ir valgyti. Sulendam miegoti. Avių mekenimas geriausia lopšinė. Truputį nulyja.
VII diena. Vasario 24. Antradienis.
Rytas ankstyvas. Dar tebepusryčiaujant atvažiuoja pilnas autobusiukas prancūzų, operatyviai ir profesionaliai ruošiasi, eina į kalnus. Turbūt tik dienai. Bet matosi, kad žmonės nejuokauja. Mes prieš visą eismą keliaujame slėniu atgal - visus fordus įveikiame be baimės. Dar sūpynės - dovanėlė Sofijai. Ir paliekame Wanaką. Renkamės seną Cordroba kalnų kelią iki Queenstown (nors yra ir geresnis, naujas kelias). Serpantinais sukamės aukštyn, paskui žemyn, pagarbiai lenkiame dviratininkus. Pagaliau matosi ta adrenalino medžiotojų Meka.
No comments:
Post a Comment