IX diena. Vasario 26. Ketvirtadienis

Pabundame su suvokimu, kad kelionė artėja į pabaigą. Kažkaip prisėlina ir prislegia tas supratimas. Dar labiau ima vilioti Cook kalnas. Bet pietų šalį, Southland, vis tiek norime pamatyti. Išvažiuojame atgal, pro Te Anau, pro miegantį Manapouri. Tai vartai į Doubtful Sound, bet ir čia neplaukiame garlaiviais. Pavalgome, pasivaikštome, mus pavalgo uodai, prisimename, kad Adeliuko nepasveikinome – tai dėliojame akmenėlius į atviruką. 

Važiuojame toliau, toli, iki Invercargil. Pakeliui pilna miestelių, kurie tokie pamiršti ir kviečiantys. Bet, sorry, mes skubame. Net nesustojame Invercargil, nakvynės ieškome Bluf. Pačiame piečiausiame salos kampe. Kur vyksta daug uosto darbų, pagaunama daug austrių ir kitokių gėrybių, dangų nuodija aliuminio liejykla, o visas miestukas, rodos, patyliukais girtuokliauja belaukdamas austrių sezono pradžios, į kurį mes pora dienų per ankstyvi... Valgome jūros gėrybių (kodėl jos tešloje suskrudintos???), miegame savitarnos kempinge (ten net kabinos savitarnos - tik labai jau murzinos). Labai gražiai mus migdo jūra (o gal vandenynas?), švystelna švyturys. Romantika.

X diena. Vasario 27. Penktadienis

Paliekame pietus (neaplankę Stiuarto salos ir jos paukščiukų, barsi, Audriuk?). Važiuojame prie Mt. Cook. Aukščiausias NZ kalnas vilioja mus bent pažiopsoti. Dabar pats sezonas ir lipti. Kopia daugelis. Daug nelaimingų atsitikimų. Įnoringas kalnas. Jo papėdėje sero E. Hillary (pirmasis žmogus, zelandietis įkopęs į Everestą) centras. Mums viskas įdomu. Aišku, supynės Alexandroje. Ir pietūs. Suvenyrų parduotuvė ir ledai Omamaroje. Vis šioks toks dėmesys turistų pasiilgusiems miesteliams. Lietaus nei kvapo – lyja matyt tik salos vakaruose. Pagaliau gražuolis ežeras Punaikaki ir jau matyti Kukas. Baltagalvis senelis. Kaimelis pasitinka jaukiai, baras pasiūlo alaus ir vaizdų, publika įdomi ir šiaip. Gera atmosfera. Važiuojame numatyto kempingo – slėnyje pilna palapinių ir visokių malonių žmonių. Palapinės išbarstę kas kur, kas namukuose ant ratų, kas šiaip – vis kokį žiburėlį žibina, žvaigždėmis žavisi (jų ypatingai daug). Toks pilnas pilnas slėnis. Pagalvojus apie visus čia praėjusius, netoliese žuvusius, klajojusius - čia, kaip ir aplink kiekvieną viršūnę, klaidžioja minios dvasių, svajonių, energijos. Puikiai išsimiegame.

XI diena. Vasario 28. Šeštadienis 

Ryte pažadina netoliese praeinantys būreliai gidų vedamų žmonių ir protarpiais sustiprėjantis lengvas lietutis. Verdame košę. Rengiamės žygiui iki ledyno ežero. Sofia nenori kuprinėn. Eina stačiu keliuku pati, su savo raudonu ploščiuku. Žmonės vis kalbina. Praeiname paminklą žuvusiems, visi 20-30 metų, visi su kažkokiais talentais ir meilėmis... Neišskaitomos istorijos. Einame toliau, žmonių nemažai, keletas kabančių tiltukų, rūkas, vaizdai gražūs - bet be Cook. Jį dengia tiršti debesys. Ilgas kelias, pasiekiame ežerą, į jį įsirėmęs griaudėja murzinas ledynas. Maži aisbergiūkščiai plaukioja ežere. Upeliai, kurie matyt irgi iš ledyno atiteka, balkšvi nuo tirpsmo vandens, kritimo, pilkšvo smėlio. Viename jų suklumpu, šlapios kojos. Užkandžiaujame. 

Einame atgalios genami lietaus. Vis smarkyn. Labai gražu, bet fotografuoti, kaip beje dažnai pasitaiko, nesiseka. Tamsu, rasoja, nefokusuoja. Pareiname į stovyklą ir lietaus plaunami pakuojamės – nebebūsim čia, nors norėjom, porą naktų. Ačiū, kad pasirodei Kalne ir kad taip gražu tavo šlaituose. 

Važiuojame lietuje, vėl pro gražuolį Pukaki link kito ežero, Tekapo. Abu kaip koks safyras, ar koks ten akmuo - tas kur skaisčiai žydras. Perkam pakelės lašišos fermoje rūkytos lašišos, važiuojame vaizdingu keliu, palei kalnus. Iki Mt. Sommers miestelio. Viena gatvė, viena taverna, kempingas senoviškas. Imame kabiną, nes jaučiamės šlapi ir vis dar lyja. Juokdamiesi "pilna burna" valgome lašišą. Bendraujame su kolegomis pramogų kambary - toks visada būna kempinguose, su TV ir su žurnalais. Porelė pagyvenusių NZ-landiečių keliaujančių dviračiais po pietinę salą – nustebina ir pažadina pasiryžimą kada nors taip keliauti...

XII diena. Kovo 1. Sekmadienis

Rytas nušvinta be lietaus. Toliau vaizdingai keliaujame. Oxforde patenkame į fermerių turgų - perkame elnienos (tos kurią jie augina ganyklose, tipo laukinę). Daržovių, vaisių. Užkandžiaujame ir klausomės muzikavimo. O kad Lietuvos miesteliuose atgimtų tokie turgūs... Žmonės tokie paprasti, lyg baikštoki, Man labai patinka kiviai - taip vadinasi zelandiečiai. 

Toliau įlekiame į Waipara slėnį, kur pilna vynuogynų. Aplankome kelis. Valgyti duoda tik viename, bet jame pilna turistų. Vienoje išgeriame. Vynas man pasirodo ypač nebrangus ir labai paprastas (bet ne prastas). Vėlgi – Pinot Noir ir balti. Mada, pasirodo, nesaldžių ir statinėse beveik arba visai nelaikytų. Pasisukinėję slėnyje ir įsimetę keletą butelaičių į mašiną, pasukame vėl kalnuosna. Ten yra karštų šaltinių miestelis, Hanmer . Numatėme, kad Sofijai ten patiks. Ir tikrai - visokiausi ten tie baseinai - filtruoto vandens, nefiltruoto, šiltesnio, nešiltesnio... Kai kurie labai smirda siera. Yra atrakcijų vaikams. Kažkokių akmenų ir krioklių imitacijų. Nėr blogai. Sofijai patinka. Pašvarėjame (Sofia vis atsisakydavo dušo) ir imame palapinaitei vietą. Bus gražus vakaras. Kalnų vaizdai aplink, grilius ir ant jo - elniena. Vadimas čirškina. Labai labai skaniai gaunasi. Ir man labai skanu. Visi privalgome. Vėjas ir mėnulis nulydi miegoti. Sofija mielai eina pirma - į palapinę ir miegmaišį jos raginti nereikia. Pavyksta susegti abu didžiuosius miegmaišius kartu (seniai norėjom, bet abu dešini tik parduotuvėj belikę buvo) – pavyksta. Dabar dideliam maiše dar smagiau.

XIII diena. Kovo 3. Pirmadienis

 

Avižinė košė darosi pačiu pastoviausiu dalyku mūsų gyvenime. Verdame ir išvažiuojame. Nebeplanuojam toli važiuoti, kelionės laikas tikrai senka. Pasirenkame Kaikoura. Čia visi atvyksta žiūrėti ir plaukioti su delfinais, ruoniais ir banginiais. Pastaruosius gal tik žiūrėti... Mes tai ne. Kavą ir supynes randame Waiau. Dar vienas jaukumo perliukas. Vėl prisiartinę prie vandenyno pasukame į vyninę. Kaikoura vyninė – arčiausia vandenyno, labai miela. Valgome, geriame, gal net medituojame, kai vėjas šiurena vynuogyne, po kojom užčioja vandenynas, Sofia užsižaidžia su žaislais, maistas sušildo kūna, vynas – sielą... Ir mintys praskysta. Labai gerai.

Kaikoura centrą apeiname, ledų suvalgome, palei jūrą pasėdime. Čia visas krantas - juodų nugludintų akmenukų klampynė. Bangos juos gražiai čežina. Mums papuola audringa diena - maudytis vėsoka ir bangos didokos - pavoliotų po tuos akmenukus. Paieškome baltų nugludintų akmenukų. Bus kontrabanda.

Važiuojame pajūriu, ten tolumoje – ruonių kolonija. Pavakarys – geriausias laikas ją aplankyti. Bet užkliūvame už mielo kioskelio/restoranėlio pakrantėje. Moteriškė grilina visokius ten omarus (didelius jūrinius vėžius) ir kt. Labai skaniai, paprastai ir viliojančiai visi valgo, ant pat kranto. Imame ir mes viena didelį delikatesą per pus. Sofija skeptiška. Čia gauname ir dar neragauto whitebite. 

Jūra (Ramusis Vandenynas?) ypatingai žalios spalvos. Nuostabi vieta. Čia Maoriai seka legendą apie berniuką, kurį ant nugaros į šią salą atnešė banginis iš tolimų Ramiojo vandenyno salų (Maoriai panašūs į polineziečius, havajiečius - aukšti, stiprūs, beveik baltaodžiai, giedro tokio, atviro veido, kartais šoka kovinį šokį Haka, kurį gal matę regbio gerbėjai). Neseniai jie banginius medžiojo pragyvenimui. Dabar – rodo turistams. Pragyvenimui. Banginiai jiems labai svarbūs. Jie čia visai padoriai įsipaišę į atvykėlių gyvenimą, rodo jiems savo supopsintą kultūrą ir vargo nemato. Prasigėrę Australijos aborigenai, man rodos, kitaip. NZ tolerancijos ir ekologijos šalis. Čia pirmą kartą pasaulyje suteikta teisė balsuoti moterims. Čia 70proc. energijos gaunama iš atsinaujinančių šaltinių (tik va gamta jų persodinta ir apkarpyta - privežta svetimos gyvūnijos ir augalijos, viskas pakeista... bet žalia).

Iki ruonių per akmenis šokčiojame patys. Prie pat neprieisi, nebent prie mirštančio (toks irgi pasitaikė). Iš toli matyti jų stebinantis vikrumas kabarojantis ant uolų. Neįtikėtina. O vandenyne "verda" jūros kopūstų sriuba. Prašom: 

Dairomės Paua kriauklių - jos čia einamiausias suvenyras. Tokiu žaižaruojančiu perlamutru dengtos delno dydžio kriauklės visur tarnauja peleninėmis ir dekoracijomis. Bet ant kranto jų nerandame. O pirkti nesinori.

Išvažiuojame ieškoti nakvynės, prisišokinėjusi Sofija miega mašinoje. Kiek pavažiavę, ant vandenyno kranto randame kempingą. Vėjas draskosi. Slepiamės už krūmo. Ilgai „posėdžiaujame“ dviese ant rasto priešais jūrą. Ji audringa. Dangus pilnas šviesulių. Ko gero paskutinė laukinė nakvynė, juk poryt skrydis - reiktų civilizuotai panakvoti prieš jį. Ima liūdesys palikti šią salą. O man dar namiškių ilgesys. Toks jau sukyla. Kaip Kernagio dainoj.

 

XIV diena. Kovo 2. Antradienis

 

Rytas lietingas. Normalu. Košė ir plepalai su pakeleiviais virtuvėje. Jūra susidrumstusi, pašviesėjusi, kažkokia ypatinga. Kelias labai gražiai raitosi pasiremdamas uolomis pačiu pačiu vandenyno pakraščiu. 

Paskui sukame salos gilumon, ten veda kelias. Jis vėl „delikatesinis“. Pakeliui visokios natūralaus maisto parduotuvėlės, valgyklėlės, sūrinės. Mes lankome sūrinę. Pavalgome, nusiperkame. Vakuumuoto ruošiamės ir Australijon įvežti.

Šiaip taip prasimušame pro Christchurch. Miestas visgi žudo. Painios gatvės, kamščiai (tiesa, mini)... „Civilizuotai“ nakvoti nusprendžiame ne mieste. O kur nors Akaroa pusiasalyje. Ten yra gražios gamtos, uostų, miestelių. Aviųųųųųų. Iki vandenyno neprivažiuojame. Sugundo mažas skelbimas pakelėje „Eko sodyba“, Okuti slėnis. Gundau šeimą, važiuojame ir liekame. Pasirodo, žmonės, kuriuos ten sutikome, atvyko ir liko visam gyvenimui (iš JAV, Ca). O mums tik viena naktis belikusi.

Čia visa bendruomenė vienminčių. Herbalistų, natūralistų. Mums, atvykėliams, siūlomos jurtos, šiaudų studija, medinis butukas ant sunkvežimio. Mus jurta suvilioja. Viskas rankų darbo: medienos karkasas ir grindys, balta impregnuota drobė, saulės maitinama lempelė, rytietiškas interjeras. Dušas – lauke, palei ganyklą, saulės baterijos šildomas. Lempelė jurtoje – irgi. Tualetas – sausas, kompostinis (reikia tokio mūsų kaime). Virtuvėlė ir krosnis kieme. Sodas/daržas su visokiausiais skanėstais. Prūdas su antytėm. Avys ir asiliukai ganykloje. Puolam visko tyrinėti. Įsimylime. Dar yra ir "interneto tvartelis" - su macintošu. Ne tuo naujausiu žaliuoju, bet mane nudžiugina beveik tuščia pašto dėžė – vis dažniau tuo džiaugiuosi.

Tyrinėjant sodybą ir bendraujant su labai jau mielais šeimininkais ateina vakaras. Jaukiai vakarojame jurtoje toliau. Paskui, Sofijai jau miegant, prausiuosi duše. Aplink ganykla, dangus pilnas žvaigždžių, vanduo bėga karštutėlis, kad ir silpnai (diena nesaulėta buvo). Ko gero - tai buvo pats geriausias dušas mano gyvenime.

Žadina paukščiai.

Iškeliaujame. Miestas. Dulkės. Flat white kava. Lėktuvas...

Liūdna kaip reikiant, nes atostogos buvo puikios. Ir ko gero - čia nebeatsitrenksim. Nors...

Dažnai pamąstau, kad kai kurios vietos tokios įstabios, kad ten keliauti man jau nebekyla koja. Kad geriausia ir gražiausia kelionė kartais yra National Geographic puslapiais. Taip tikrai sugrįšiu ir nukeliausiu visur, kur noriu. Turbūt taip ir bus geriausia...