Papartynų šalies naujienos: pirmos penkios dienos

Labai subjektyvūs įspūdžiai iš Naujosios Zelandijos... Vėliau bus papildyta žemėlapiu.

I diena. Vasario 18. Trečiadienis.

 Atvykimas.

Christchurch pasitinka vėsus, apniukęs. Muitininkai atidžiai tikrina, radę palapinę – paima inspekcijai, juk ji buvo pastatyta ant kitos žemės... Dar svarstom, ar ieškoti kamperio. Bet sužinoję kainas (nuo 125 NZD/parai), mielai imame numatytą mažą Toyotą ir renkamės nemokamus turistinius bukletus (tikros knygos taip ir nenusipirkome....). Oro uostas mažas, jaukus, keliuose pilna mašinų - pajudame!

Susirandame savo viešbutį – senoviško Alzaso stiliaus statinį su senu interjeru (senas TV, santechnika, 

kabliukas tualeto duryse). Nebrangu, bet jauku. Orelis – nykuma kaip man patinka. Kabaliuoja pilna debesų, vė

su... Važiuojame miestan, apeiname centrą, renkamės, kur ryt apsipirksime – reikia daug ko. Centras prie Katedros (super britiškas) atrodo jaukutėlis. Prisikertam barų alėjoje palei kanalą. Super burgeriai ir NZ alus.

 

 

II diena. Vasario 19. Ketvirtadienis.

Vos išsikrapštome iš viešbučio – laikas mums paankstėjo, miegasi gerai... Lekiame miestan, perkame perkame perkame. Tris miegmaišius, vieną tokį trumputuką Sofijai. Gana rimtus sau – NZ gamybos, MacPAc - ilgai naudosim ir minėsim. Dar pirkam paklotukų, primusą, dujų, katiliuką, Northface striukę nuo lietaus man. Ir raudoną lietpaltį Sofijai – kuris nors skirtas 6 mėnesių vaikui ir puikiai ant jos atrodė (žr. žemiau).

Tada jau visai pavargę nuo miesto, išlėkiam. Kažkodėl sugalvojau, kad reikia pamatyti, kas pasislėpę už kalvų, taip gražiai supančių Christchurch. Girdėjau, kad gondola kelia aukštyn, iš kur matyti miestas ir kitoj pusėj kalvų esantis Littleton uostas (kuris buvo pirma britų išsilaipinimo vieta Pietinėj saloj). Tik paskui pakrantėj nesutilpę jie perlipo kalvas ir įkūrė Christchurch. Tai va - tas Littletonas mums labai patiko. Uostas toks krūtas (medienos daug), kalnai aplink, miestelis toks pankovas. Kavinė, kur nuėjom pietauti išvis užbūrė savo paprastu ergonomiškumu, stilingu meniškumu – stelažai, paveikslai, senienos, paprastas maistas (pusryčiai visą dieną – Vadimui, sūrio pyragas ir dienos sriuba – man). Na ir kava. Kava jie moka virti - visada ekspresso ir, priklausomai nuo pasirinkimo, vis kitaip užbalinta. Mes pamėgom "flat white" - dvigubas ekspresso ir pieno trečdalis. Jei atrodo „too flat" – paprašai dar pabalinti. Ir papartį būtinai išpaišo putoje – jiems jis šventas. Va Littleton kavinė ir pats pajūrio miestelis:

  

 

Iš Littleton patraukėme gilyn į salą, kur akys veda beveik. Pasirinkome Arthur pass – perėją Pietų Alpių kirtimui. Jį privažiavome jau pavakariais. Kalnai pasitiko išdidūs, svetimi tokie, miestelis perėjoje mažučiukas, pilnas Kea papūgų (labai jau įžūlių padarų, kurie gatavi viską išknebinėti ir nulaupyti, įskaitant automobilio gumas ir pan).

Neliekame perėjoje, nors kiti jau statosi čia palapines. O tas „bendrakeleivių“ judėjimas tikrai užkrečia. Rodos, judi upėje panašiai veikiančių sutvėrimų. Visgi, nuvažiuojame toliau, pasiekiame Otirą ir už jos, paupy, kuriame savo pirmą laukinę stovyklą. Mums juk sakė, kad NZ galima stovyklauti visur, kur nedraudžiama. Naudojamės. Tik Vadimas vis abejoja (paskui kelionėje nebe). Verdame valgyt (hm, sosisku), ginames juo pabaisų sandflies – moškių, kurių padarytos žaizdos mus lydės visą kelionę. Lendam miegoti. Nelyja, bet tik kol kas. Naktį pabundame nuo lietaus barbenimo. Taip prasideda lietūs... Rytą ritamės iš guolio ir lietuje prausiamės upėje (ją įrėmina raudonu grybeliu apaugę akmenys – įdomiai atrodo).

III diena. Vasario 20. Penktadienis.

 Oras va toks.

Išsiprausę keliaujame toliau, pasiekiame žaliąjį šlapiajį West Coast, tokią stebuklingai drėgną ir džiungliškai jaukią juostą tarp Alpių ir Tasmanijos jūros. Lyja. Pravažiuojame Kumara, Kumara junction sukame į šiaurę – norisi kyštelti nosį į Blyninius kalnus. Pravažiuojame alaus ir whitebite (tokių smulkių žuvyčių, kurias kepa į blynčikus) sostinę – Greymouth. Pasiekiame Paroa nacionalinį parką ir Pancake kalnus. Mane nustebina, kad jie taip patogiai pritaikyti turistams, o tikėjausi kažko laukinio... Takas asfaltuotas pasivaikščioti. Minios žmonių. Bet grožis vistiek čia matyti. Stirtos blynų sukrautos ir tarp jų žaidžianti jūra.

Lyja. Sofia ožiuojasi. Pasitrankę kalnų serpantinais, kur iš vienos pusės pilasi kriokliai ir svyra papartynai, o iš kitos, po skardžiu grūmoja vandenynas (ir dar kelyje pasitaiko dviratininkų), sustojame nakvynės. Statome palapinę lengvai lyjant. Atėjęs šeimininkas (apsistojome oficialiame kempinge, su patogumais), įkalba paimti kabiną. Tai nameliukas ant jūros kranto, kelios lovos, staliukas, kėdė. Sausa. Susigundome. Kainuoja vos ne kaip palapinė dviems (40 vs. 28 NZD). Lietuje nešlapsime. Vaikštome pakrante – vaizdas labai įspūdingas. Žali, sunkūs, aukšti šlaitai apaugę džiunglėmis remiasi į niūrią audringą jūrą. Aš tokio vaizdo nebuvau mačiusi. Paskui dar per balas nustriksime į vietinį pubą. Ten pilna žmonių (iš kur?), jauku, skanu, alus. Kiurksome ilgai. Parėjus telieka miegoti. Ir dar Sofijos tualeto reikalus tvarkyti, nes tą vakarą ji nusprendė ne viską pataikyti į puoduką. Oras pasiunta – lietus, vėjas šėlsta. Ryte virdama košę virtuvėje matau, kaip iš palapinių lenda keletas atkaklių turistų. Nepabūgo. Vėl, kaip ir prieš tuos dviratininkus, pasijuntu nejaukiai.

 

IV diena. Vasario 21. Šeštadienis.

Miname į pietus, serpantinais pro tuos pačius miestelius, lietuje, už Kumara - toliau pietuosna, iki ledynų. Čia prie vandenyno ir džiunglių iš kalnų visai arti nusileidžia keletas ledynų. Franz Jozef ir Fox. Jie labai aplipę turistais. Bet ir mes prasukame. Tiesa, nelipame aukštai (kačių neturime, lyja), neskrendame ir nekopinėjame jais. Tik prisiartiname. O čia irgi pakanka vaizdo ir pavojaus (neseniai čia žuvo du australai, priėjo per arti, ledyno gabalas krito...).

 

Nusifotkiname ir tiek. Man vistiek Aliaskos ledynų niekas neužgoš. Jie didingiausi. Važiavome ilgai ir gražiai, kempingą radome, bet vėl lyja, imame kambarėlį. Dvigulė ir dviaukštė lova. Kartoninės sienos. Didžiulė bendra virtuvė klega europietiškai. Pagyvenusių vokiečių grupė sukioja trilitrinio vyno paketo rankenėlę ir valgo trijų patiekalų vakarienę. Mes verdame makaronus. Turime marinuotų austrių, alaus, vyno. Irgi puota. Visi vaišinasi smagiai. Atmosfera puiki. Sofia labiausiai džiaugiasi lietaus permerktu batutu lauke. Išsimiegame.

  V diena. Vasario 22. Sekmadienis. 

Lyja. Niekas čia neatvažiuoja gero oro ieškoti. Žinau. Ir lietų myliu. Papusryčiavę išvykstame. Kelionė West Coast baigiasi, kelias suka į salos gilumą, o tas keliukas, kur vingiuoja pakrante taip niekada niekur ir nenuvedė... nors planuota. Paskui privažiuosime prie aklikelio iš kitos pusės. Gal ekonominė krizė bus gera proga sujungti kelius...? Kita vertus, kam tie keliai. Čia tiek ėjimo pėsčiomis. Takai nužymėti ir pilni turistų. Ištisomis savaitėmis jie keliauja pėsti, miega laukinėse trobelėse (huts). Pavydžiu jiems. Kada nors dar eisime ir mes - ilgam ir toli. Prieš palikdamiWest pakrantę pasidovanojame sau pasivaikščiojimą. Ne trumputį, kuris atrodo per daug populiarus, bet kiek ilgesnį (rašo 3-4 val), iki ruonių kolonijos tolimame Gillespies pliaže, pro apleistą aukso kasyklą. Užtrunkame ilgai. Kelionė gaunasi sunki, lyja ir lyja. Kasyklos likučiai – tik surūdijusi mašina.

Toliau – įdomus siurprizas. Kalno sienoje tunelis, jame siaučia vėjas, kas kitame gale – neaišku. Einame pasislidinėdami – o ten – langelis į vandenyną. Tiesiog gražus vaizdas ir vėjas. Kam reikėjo tunelio? Pasižiūrėti i okeaną? Pasvajoti? Tiesiog netyčia prasikasta aukso beieškant... Istorija nežinoma, bet langas užburia. Vaizdas, padovanotas 1940-aisiais čia kasinėjusių kalnakasių, pripildo sielą kažkokios romantikos.

Toliau takiukas džiunglėse pasiūlo išbandymų. Telkšančio vandens, tekančio vandens, krentančio vandens. Vienoje vietoje, susidarius „laipteliams" kriokliuko kelyje pamatome žaižaruojant. Toks auksinis smėlis. Tikrai! Pasikapstau ir pasiimu kelis tokiu smėliu aplipusius akmeninius žvynelius. Jo tikrai čia yra. Aukso. Pasijutę turtingi, keliaujame toliau. Puškuojame. Dar prie visų turtų derėtų pamatyti ruonius. Kelią pastoja upė. Aš nuo akmens ant akmens peršokuoju. Vadimas su Sofia, sunkiasvoris, eina va taip:

Kai labai sunkiai ir šlapi nusikabarojame į tarp stačių uolų pasislėpusį mažą pliažiuką, ruonių čia žinoma nerandame... Blemba. Padūsavę iš dūšios braunamės atgal. Ilgas kelias. Auksas nebe taip žiba. Vos parsivelkame. Aš perimusi Sofiją, jai užmigus, tikrąja to žodžio prasme - vos pareinu iki automobilio. Pliažas čia įdomus - labai daug visokio medžio - nugludinto, nuskalauto ir mistiškai išrodančio. Bet gi neparsiveši. Paieškome žaliojo jade (malachito, gal lietuviškai - pamėgto akmens, kuriuo čia visi puošiasi) - bet kur tau...

Šildomės ir miname tolyn. Lietus pila. Lašišų fermoje nusiperkame nuostabiu sumuštinių. Valgome irgi automobilyje. Sofija miega, lyja.