pasvarstymai apie jausmus Australijai

Apie Australijos man keliamus jausmus dažniausiai galvoju vėlai vakare, kai dukrytei miegant žiūriu TV. Tai ji, TV, kalta... 

Labai mėgsta čia parodyti švedų filmus - vakar rodė Malmo ir Ystad filme "Joker", nu ir prilipau. Arba va rodo, iš eilės kelis filmus apie gėjus. Taip gražiai, be makiažo. Skaudžiai. Australija gėjų nediskriminuoja - pagarba. 

Bet diskriminuoja aborigenus. Sako, jie patys kalti, svaiginasi ir nusikalsta. Nemanau. Kažkas čia netaip. 

Dar televizoriuje man patinka socialinės reklamos. Baisios, kad iškart nebesinori rūkyti, gerti nėštumo metu ir t.t. Nes vaizdai įtikina. Kad ir šitas vyriausybės raginimas būti vegetarais ir saugoti savo planetą (neradau dar kaip įkelti video iš interneto):

http://www.youtube.com/watch?v=PsNINYcNR-g

Kuo ilgiau gyveni čia, tuo daugiau mylimų dalykėlių randi. Bet blogųjų irgi. Apie tuos irgi parašysiu. Kitą kartą.

Rudenėjimo proga ištraukiau nebaigtus savo veltinius ir abi su Sofia pasiuvom va tokias tris bobytes. O gal Ponty Pines iš Night Garden? Liko dar veidelius joms pasiūti... 

O mūsų rudeninis meniu buvo pilnas angliškų špinatų. Toks plonytis picos pavidalo pyragas, pilnas špinatų su kiaušinio plakiniu ir apdėliotas mocarela.

Persūdžiau...

Na o Sofia visą dieną šiandien siuto. Piešimas buvo ramioji dalis:

Šeštadienį australų iniciatyva pasaulis valandai gesino lempas (ir aš, ir aš...). O šiandien Sydney nenumatytai ir dėl nežinomų priežasčių elektra pati prapuolė pačiu piko metu. Tokios Žemės valandos gal ir yra pačios geriausios. Juk nelieka net šanso pasirinkti. Imi ir dalyvauji. Juokiausi.

Tai tiek pirmadienio žinių. Kol kur nors nenuvažiuosim taip ir bus - nyki kasdienybė su kulinariniais nukrypimais ir vaiko auginimo ataskaitomis. Tik skaitykit, neatsikalbinėkit...ką.

taip, driežas tupi ant stiklo lauke. Vadimui jis beldėsi. 

Čia tikrai rudenėja. Šiandien net pastebėjau, kad medžiai - ne tik nudegę - bet ir nurudę rudeniškai.

Paveikslas po blogo pavadinimu - lietuvės autorės tapyba, saulėlydis Siesikų ežere. Internete gali ir savo mylimą pakrantę menininko akimis pamatyti. Ir liūdna, ir gera.

Jei kas planavote/planuojate mus čia aplankyti - turite labai paskubėti. O kviečiu...

pirma rudens diena

och, ačiū Bite už komentarus. Aš ten prie Milford Sound pasvajojau: o jei būtume čia visi... na visi draugai... kurie paeiname - ir kartu liptume ir irkluotume. Ot būtų atostogos. 

Nuvažiuosim? Kas į rinktinę?

Australija vis dar sausa mūsų vakarų pakrantėj. Nors lietus laisto, bet tik rasą padaro. Aš pasidairiau atskiro būsto, bet kadangi noras pasprukti Lietuvon didėja ne dienom, o valandom - tai mečiau. Gyvensim dar mėnesį su kambariokais. O paskui iškeliausim.

Australijos ilgėsiuos. Tikrai.

Bet labiausiai ilgiuosi Lietuvos visada ir visur.

Foto iš mūsų vakaro:

jau realiu laiku

parašytas postas, prisiminimai baigėsi. Nemokėjau jų gerai sudėlioti. Tik pradedu gi...

Dabar bus kasdienybės reportažai.

O čia kelionės žemėlapis (dienos nutaškuotos skirtingomis spalvomis):

IX diena. Vasario 26. Ketvirtadienis

Pabundame su suvokimu, kad kelionė artėja į pabaigą. Kažkaip prisėlina ir prislegia tas supratimas. Dar labiau ima vilioti Cook kalnas. Bet pietų šalį, Southland, vis tiek norime pamatyti. Išvažiuojame atgal, pro Te Anau, pro miegantį Manapouri. Tai vartai į Doubtful Sound, bet ir čia neplaukiame garlaiviais. Pavalgome, pasivaikštome, mus pavalgo uodai, prisimename, kad Adeliuko nepasveikinome – tai dėliojame akmenėlius į atviruką. 

Važiuojame toliau, toli, iki Invercargil. Pakeliui pilna miestelių, kurie tokie pamiršti ir kviečiantys. Bet, sorry, mes skubame. Net nesustojame Invercargil, nakvynės ieškome Bluf. Pačiame piečiausiame salos kampe. Kur vyksta daug uosto darbų, pagaunama daug austrių ir kitokių gėrybių, dangų nuodija aliuminio liejykla, o visas miestukas, rodos, patyliukais girtuokliauja belaukdamas austrių sezono pradžios, į kurį mes pora dienų per ankstyvi... Valgome jūros gėrybių (kodėl jos tešloje suskrudintos???), miegame savitarnos kempinge (ten net kabinos savitarnos - tik labai jau murzinos). Labai gražiai mus migdo jūra (o gal vandenynas?), švystelna švyturys. Romantika.

X diena. Vasario 27. Penktadienis

Paliekame pietus (neaplankę Stiuarto salos ir jos paukščiukų, barsi, Audriuk?). Važiuojame prie Mt. Cook. Aukščiausias NZ kalnas vilioja mus bent pažiopsoti. Dabar pats sezonas ir lipti. Kopia daugelis. Daug nelaimingų atsitikimų. Įnoringas kalnas. Jo papėdėje sero E. Hillary (pirmasis žmogus, zelandietis įkopęs į Everestą) centras. Mums viskas įdomu. Aišku, supynės Alexandroje. Ir pietūs. Suvenyrų parduotuvė ir ledai Omamaroje. Vis šioks toks dėmesys turistų pasiilgusiems miesteliams. Lietaus nei kvapo – lyja matyt tik salos vakaruose. Pagaliau gražuolis ežeras Punaikaki ir jau matyti Kukas. Baltagalvis senelis. Kaimelis pasitinka jaukiai, baras pasiūlo alaus ir vaizdų, publika įdomi ir šiaip. Gera atmosfera. Važiuojame numatyto kempingo – slėnyje pilna palapinių ir visokių malonių žmonių. Palapinės išbarstę kas kur, kas namukuose ant ratų, kas šiaip – vis kokį žiburėlį žibina, žvaigždėmis žavisi (jų ypatingai daug). Toks pilnas pilnas slėnis. Pagalvojus apie visus čia praėjusius, netoliese žuvusius, klajojusius - čia, kaip ir aplink kiekvieną viršūnę, klaidžioja minios dvasių, svajonių, energijos. Puikiai išsimiegame.

XI diena. Vasario 28. Šeštadienis 

Ryte pažadina netoliese praeinantys būreliai gidų vedamų žmonių ir protarpiais sustiprėjantis lengvas lietutis. Verdame košę. Rengiamės žygiui iki ledyno ežero. Sofia nenori kuprinėn. Eina stačiu keliuku pati, su savo raudonu ploščiuku. Žmonės vis kalbina. Praeiname paminklą žuvusiems, visi 20-30 metų, visi su kažkokiais talentais ir meilėmis... Neišskaitomos istorijos. Einame toliau, žmonių nemažai, keletas kabančių tiltukų, rūkas, vaizdai gražūs - bet be Cook. Jį dengia tiršti debesys. Ilgas kelias, pasiekiame ežerą, į jį įsirėmęs griaudėja murzinas ledynas. Maži aisbergiūkščiai plaukioja ežere. Upeliai, kurie matyt irgi iš ledyno atiteka, balkšvi nuo tirpsmo vandens, kritimo, pilkšvo smėlio. Viename jų suklumpu, šlapios kojos. Užkandžiaujame. 

Einame atgalios genami lietaus. Vis smarkyn. Labai gražu, bet fotografuoti, kaip beje dažnai pasitaiko, nesiseka. Tamsu, rasoja, nefokusuoja. Pareiname į stovyklą ir lietaus plaunami pakuojamės – nebebūsim čia, nors norėjom, porą naktų. Ačiū, kad pasirodei Kalne ir kad taip gražu tavo šlaituose. 

Važiuojame lietuje, vėl pro gražuolį Pukaki link kito ežero, Tekapo. Abu kaip koks safyras, ar koks ten akmuo - tas kur skaisčiai žydras. Perkam pakelės lašišos fermoje rūkytos lašišos, važiuojame vaizdingu keliu, palei kalnus. Iki Mt. Sommers miestelio. Viena gatvė, viena taverna, kempingas senoviškas. Imame kabiną, nes jaučiamės šlapi ir vis dar lyja. Juokdamiesi "pilna burna" valgome lašišą. Bendraujame su kolegomis pramogų kambary - toks visada būna kempinguose, su TV ir su žurnalais. Porelė pagyvenusių NZ-landiečių keliaujančių dviračiais po pietinę salą – nustebina ir pažadina pasiryžimą kada nors taip keliauti...

XII diena. Kovo 1. Sekmadienis

Rytas nušvinta be lietaus. Toliau vaizdingai keliaujame. Oxforde patenkame į fermerių turgų - perkame elnienos (tos kurią jie augina ganyklose, tipo laukinę). Daržovių, vaisių. Užkandžiaujame ir klausomės muzikavimo. O kad Lietuvos miesteliuose atgimtų tokie turgūs... Žmonės tokie paprasti, lyg baikštoki, Man labai patinka kiviai - taip vadinasi zelandiečiai. 

Toliau įlekiame į Waipara slėnį, kur pilna vynuogynų. Aplankome kelis. Valgyti duoda tik viename, bet jame pilna turistų. Vienoje išgeriame. Vynas man pasirodo ypač nebrangus ir labai paprastas (bet ne prastas). Vėlgi – Pinot Noir ir balti. Mada, pasirodo, nesaldžių ir statinėse beveik arba visai nelaikytų. Pasisukinėję slėnyje ir įsimetę keletą butelaičių į mašiną, pasukame vėl kalnuosna. Ten yra karštų šaltinių miestelis, Hanmer . Numatėme, kad Sofijai ten patiks. Ir tikrai - visokiausi ten tie baseinai - filtruoto vandens, nefiltruoto, šiltesnio, nešiltesnio... Kai kurie labai smirda siera. Yra atrakcijų vaikams. Kažkokių akmenų ir krioklių imitacijų. Nėr blogai. Sofijai patinka. Pašvarėjame (Sofia vis atsisakydavo dušo) ir imame palapinaitei vietą. Bus gražus vakaras. Kalnų vaizdai aplink, grilius ir ant jo - elniena. Vadimas čirškina. Labai labai skaniai gaunasi. Ir man labai skanu. Visi privalgome. Vėjas ir mėnulis nulydi miegoti. Sofija mielai eina pirma - į palapinę ir miegmaišį jos raginti nereikia. Pavyksta susegti abu didžiuosius miegmaišius kartu (seniai norėjom, bet abu dešini tik parduotuvėj belikę buvo) – pavyksta. Dabar dideliam maiše dar smagiau.

XIII diena. Kovo 3. Pirmadienis

 

Avižinė košė darosi pačiu pastoviausiu dalyku mūsų gyvenime. Verdame ir išvažiuojame. Nebeplanuojam toli važiuoti, kelionės laikas tikrai senka. Pasirenkame Kaikoura. Čia visi atvyksta žiūrėti ir plaukioti su delfinais, ruoniais ir banginiais. Pastaruosius gal tik žiūrėti... Mes tai ne. Kavą ir supynes randame Waiau. Dar vienas jaukumo perliukas. Vėl prisiartinę prie vandenyno pasukame į vyninę. Kaikoura vyninė – arčiausia vandenyno, labai miela. Valgome, geriame, gal net medituojame, kai vėjas šiurena vynuogyne, po kojom užčioja vandenynas, Sofia užsižaidžia su žaislais, maistas sušildo kūna, vynas – sielą... Ir mintys praskysta. Labai gerai.

Kaikoura centrą apeiname, ledų suvalgome, palei jūrą pasėdime. Čia visas krantas - juodų nugludintų akmenukų klampynė. Bangos juos gražiai čežina. Mums papuola audringa diena - maudytis vėsoka ir bangos didokos - pavoliotų po tuos akmenukus. Paieškome baltų nugludintų akmenukų. Bus kontrabanda.

Važiuojame pajūriu, ten tolumoje – ruonių kolonija. Pavakarys – geriausias laikas ją aplankyti. Bet užkliūvame už mielo kioskelio/restoranėlio pakrantėje. Moteriškė grilina visokius ten omarus (didelius jūrinius vėžius) ir kt. Labai skaniai, paprastai ir viliojančiai visi valgo, ant pat kranto. Imame ir mes viena didelį delikatesą per pus. Sofija skeptiška. Čia gauname ir dar neragauto whitebite. 

Jūra (Ramusis Vandenynas?) ypatingai žalios spalvos. Nuostabi vieta. Čia Maoriai seka legendą apie berniuką, kurį ant nugaros į šią salą atnešė banginis iš tolimų Ramiojo vandenyno salų (Maoriai panašūs į polineziečius, havajiečius - aukšti, stiprūs, beveik baltaodžiai, giedro tokio, atviro veido, kartais šoka kovinį šokį Haka, kurį gal matę regbio gerbėjai). Neseniai jie banginius medžiojo pragyvenimui. Dabar – rodo turistams. Pragyvenimui. Banginiai jiems labai svarbūs. Jie čia visai padoriai įsipaišę į atvykėlių gyvenimą, rodo jiems savo supopsintą kultūrą ir vargo nemato. Prasigėrę Australijos aborigenai, man rodos, kitaip. NZ tolerancijos ir ekologijos šalis. Čia pirmą kartą pasaulyje suteikta teisė balsuoti moterims. Čia 70proc. energijos gaunama iš atsinaujinančių šaltinių (tik va gamta jų persodinta ir apkarpyta - privežta svetimos gyvūnijos ir augalijos, viskas pakeista... bet žalia).

Iki ruonių per akmenis šokčiojame patys. Prie pat neprieisi, nebent prie mirštančio (toks irgi pasitaikė). Iš toli matyti jų stebinantis vikrumas kabarojantis ant uolų. Neįtikėtina. O vandenyne "verda" jūros kopūstų sriuba. Prašom: 

Dairomės Paua kriauklių - jos čia einamiausias suvenyras. Tokiu žaižaruojančiu perlamutru dengtos delno dydžio kriauklės visur tarnauja peleninėmis ir dekoracijomis. Bet ant kranto jų nerandame. O pirkti nesinori.

Išvažiuojame ieškoti nakvynės, prisišokinėjusi Sofija miega mašinoje. Kiek pavažiavę, ant vandenyno kranto randame kempingą. Vėjas draskosi. Slepiamės už krūmo. Ilgai „posėdžiaujame“ dviese ant rasto priešais jūrą. Ji audringa. Dangus pilnas šviesulių. Ko gero paskutinė laukinė nakvynė, juk poryt skrydis - reiktų civilizuotai panakvoti prieš jį. Ima liūdesys palikti šią salą. O man dar namiškių ilgesys. Toks jau sukyla. Kaip Kernagio dainoj.

 

XIV diena. Kovo 2. Antradienis

 

Rytas lietingas. Normalu. Košė ir plepalai su pakeleiviais virtuvėje. Jūra susidrumstusi, pašviesėjusi, kažkokia ypatinga. Kelias labai gražiai raitosi pasiremdamas uolomis pačiu pačiu vandenyno pakraščiu. 

Paskui sukame salos gilumon, ten veda kelias. Jis vėl „delikatesinis“. Pakeliui visokios natūralaus maisto parduotuvėlės, valgyklėlės, sūrinės. Mes lankome sūrinę. Pavalgome, nusiperkame. Vakuumuoto ruošiamės ir Australijon įvežti.

Šiaip taip prasimušame pro Christchurch. Miestas visgi žudo. Painios gatvės, kamščiai (tiesa, mini)... „Civilizuotai“ nakvoti nusprendžiame ne mieste. O kur nors Akaroa pusiasalyje. Ten yra gražios gamtos, uostų, miestelių. Aviųųųųųų. Iki vandenyno neprivažiuojame. Sugundo mažas skelbimas pakelėje „Eko sodyba“, Okuti slėnis. Gundau šeimą, važiuojame ir liekame. Pasirodo, žmonės, kuriuos ten sutikome, atvyko ir liko visam gyvenimui (iš JAV, Ca). O mums tik viena naktis belikusi.

Čia visa bendruomenė vienminčių. Herbalistų, natūralistų. Mums, atvykėliams, siūlomos jurtos, šiaudų studija, medinis butukas ant sunkvežimio. Mus jurta suvilioja. Viskas rankų darbo: medienos karkasas ir grindys, balta impregnuota drobė, saulės maitinama lempelė, rytietiškas interjeras. Dušas – lauke, palei ganyklą, saulės baterijos šildomas. Lempelė jurtoje – irgi. Tualetas – sausas, kompostinis (reikia tokio mūsų kaime). Virtuvėlė ir krosnis kieme. Sodas/daržas su visokiausiais skanėstais. Prūdas su antytėm. Avys ir asiliukai ganykloje. Puolam visko tyrinėti. Įsimylime. Dar yra ir "interneto tvartelis" - su macintošu. Ne tuo naujausiu žaliuoju, bet mane nudžiugina beveik tuščia pašto dėžė – vis dažniau tuo džiaugiuosi.

Tyrinėjant sodybą ir bendraujant su labai jau mielais šeimininkais ateina vakaras. Jaukiai vakarojame jurtoje toliau. Paskui, Sofijai jau miegant, prausiuosi duše. Aplink ganykla, dangus pilnas žvaigždžių, vanduo bėga karštutėlis, kad ir silpnai (diena nesaulėta buvo). Ko gero - tai buvo pats geriausias dušas mano gyvenime.

Žadina paukščiai.

Iškeliaujame. Miestas. Dulkės. Flat white kava. Lėktuvas...

Liūdna kaip reikiant, nes atostogos buvo puikios. Ir ko gero - čia nebeatsitrenksim. Nors...

Dažnai pamąstau, kad kai kurios vietos tokios įstabios, kad ten keliauti man jau nebekyla koja. Kad geriausia ir gražiausia kelionė kartais yra National Geographic puslapiais. Taip tikrai sugrįšiu ir nukeliausiu visur, kur noriu. Turbūt taip ir bus geriausia...

 

VIII diena. Vasario 25. Trečiadienis.

Vadimas pusryčiauja storu riebiu PBD (peanut butter and jelly – riešutų sviestas su marmeladu ant duonos arba tarp duonos, Vadimo atveju), iš abiejų pusių apkepintu puode, svieste. Sofia skanauja ir aš atsikandu. Nors kasryt turiu suvalgyti savo ir jos košės porcijos likučius. Susidaro nemažai. Vakarais dažnai pagurkšnoju vynuko - čia jis nebrangus visai. Iškeliaujame Kingstone link. Miestelis kaip kiti. Vaizdų duoda paraplanininkai besimokantys akrobatinio nusileidimo ir nuo pakrantės viršūnių besitaikantys į siaurią paplūdimio juostelę. Ten ir mes stoviniuojame. Bet jie pataiko gerai. Tarp žiūrovų. Atpūška garinis traukinukas - senovės liekana ir pasididžiavimas. Vežioja turistus po slėnį. Mums neįdomu...

Važiuojame toliau. Te Anau – toks įdomus miestas ir ežeras pakeliui į fjordų kraštą. Sustojame pavalgyti (Fat duck pamatina neblogai, Sofijai iškart „pramuša“), aš pasitikrinu emailus – niekas manes labai neieško, pasiilgo namiškiai ir viskas. Pasisupam. Važiuojam link Milford Sound fjordo. Jis labai jau įsūdingas turėtų būti. Pakeliui irgi vien vaizdai. Mesmerising chiasma etc... Juokėmės iš tos chiazmos - 15min takeliu nuo plento ir prieini tokį vandens išdirbtą oloje meno kūrinį, skylių ir kanalų kompoziciją. dar pakelėje visokie veidrodiniai ežeriukai ir pan. Daug nemokamų laukinių kempingų. Bet mes numatę nelaukinį, o su patogumais. Patarė mums Valstybiniame turizmo biure (ar kažkas pan.) – kad yra tokia vieta, Gun‘s kempingas.

Tai mes ir ieškome. Tai ten kur kelias su visais turistais nudarda link Milford Sound, slepiasi ir alternatyva... Mažas keliukas vinguriuojantis šonan, lyg ir lygiagrečiai pakrantei, nesiekdamas fiordų, slėniu, šiaurėn... kur teoriškai turėjo susitikti su West Side keliuku... Net nesusitiko. Ko gero ši ekonominė krizė paskatins užbaigti šį kelią... Mat vyriausybės finansuojami projektai geriausiai ir vyksta depresijų metu. Kaip ir tunelis, kuriuo neriame Milford Sound link, jau įsikūrę Guns kempingę. Ten beje neateina elektra, vakarais pašviečia generatorius. Skalbimo mašiną irgi jis pasuka. Vandenį šildo krosnis - malkomis ir anglim. Veikia muziejus (ten viskas kaip muziejus) - kaip čia gyveno ir dirbo tunelio tiesėjai, kalnų mylėtojai, kažkokie dūšios poetai - ne kitaip. Čia sutinkame ir malonią porą, pagyvenusius žmones iš Britijos. Jis NZ jau seniai matęs nuo denio, mat dirba jūreiviu. Užtruko 40 metų, kol susitaupė kelionei. Vaikus užaugino. Tokie puikūs žmonės. Visi čia tokie. Būreliais gamina valgyt, plaukia kajakais, lipa į kalnus... man blizga akys. Kada nors... 

Iš vakaro imame ir nulekiame iki Milford Sound - kol nėra minių. Bus greita ir smagu vieniems. Ten yra keletas viešbučių. Bet šiaip - tuštuma vakarais. Fjordas kiek atsitraukęs, vilioja plaukti. Bet mes nepanorome. Plauksime kajakais, kai galėsim. Su Sofija - Vadimas griežtai atsisako...

Tai keliaujame toliau, savaip. Sofija dažnai dar suorganizuoja sustojimus. Kartais tiesiog pasėdėti... Argi negražu. Pasėdėkim kartu...

vis dar VII diena. Vasario 24. Antradienis.

Queenstown... Skydivingas čia klesti, dar labai garsinamas jetboat pasiplaukiojimas. Dar raftingas. Glidingas. Horse ridingas... nu net mirga. Einame susipažinti su labai patraukliai atrodančiu kalnų paežerės miesteliu. Palei Wakatipu (kaip čia visur išlike Maorių duoti vardai) krantus pilna restoranėlių (renkamės kažkokius, bet labai mandrus burgerius. Skanu. Man vegetarizmo priepuolis, valgau falafelinį), pramogaujančių žmonių, fancy parduotuvėlių. Ir kiwi (NZ pėsčias paukštis, naktį snapu valgyt ieškantis po visur).

Vadimas mane jau senokai „graužia“ – eik adrenalino ieškoti. Aš laužausi. Nors sklandytuvu seniai noriu pasklandyti. Lietuvoje. Bet gal tiks ir Zelandija. Einam į turistų agentūrą – verbuojuos... Užkibau. Bet tik sklendimui. Kristi laisvu kritimu nelabai norisi. Nors Vadimas siūlo deltaplanu – vadinasi hang gliding, as net nesusimastydama – sakau gliding ir gaunu paraplaninį sklendimą. Užkandus, einu į susitikimo vietą - sėduos su kitais klientais ir instruktoriais į busiką. Sofia su Vadimu seka automobilyje iš paskos. Sofia verkia. Atseka ant kalno. Kiek jaudinuosi. Aplink slidinėjimo kurortas. Apačioj miestas. Pilna besiruošiančių – čia daug kas sklendžia žemyn. Instruktoriai – fysni bičai, dauguma ispanai-baskai ir pan. Kartais įtariu, kad pusė dangaus malonumo sudaro savo likimo atidavimas į „patikimas“ vyriškas rankas. Maniškis – negražuolis, meksikietis, jau šeimą sukuręs NZ – duoda man ir paraplaną pavaldyti, ir giria, ir pabaigoje „linksmuosius kalnelius“ suorganizuoja – klykiau. O kaip būč klykus, jei būčiau laisvu kritimu „divinusi“???

Štai kaip viskas atrodė:

Rodos, diena „padaryta“. Sofia su Vadimu pasiveja mane apačioje. Nustoja verkti. Man nustoja virpėti kojos – galima ir falafelį pribaigti. Sukame pro miestą, sūpynes, palei ežerą – išvažiuojam. Vadimas „nepasirašo“ adrenalinui, tai ką čia dar beveikti. Palei tolimą Wakatipu krantą randame laukinę nakvynę. Ir kaimynų privažiuoja. Privatus pliažas. Gražu. Išsimiegame.

kelios kitos dienos

VI diena. Vasario 23. Pirmadienis.

Ryte lekiame miestelin. Miesteliai čia tikrai mieli (šitas nors ir pilnas turistų, bet vistiek toks maloniai vangokas). Norisi kavos (nes taip ir nepradejome jos virti patys, ant primuso). Sofia nori sūpynių. Randame ir to, ir kito. Labai fysna. Prie ežero vaikštinėjama, žioplinėjama, irstomasi valtelėmis, planuojama, kur ką... Prisisupę išvažiuojame laukų keliais – numačiau mums kalnų pasivaikščiojimą iki ledyno. Turėtų būti darbo visai dienai. Važiuojame slėniu, keliukas vis siaurėja, darosi ganykliniu... o ne vasarą, jis išvis uždaromas fermeriams. Aplink avys avys avys. Mes juokiames – jos tokios „quick-witted”… Karvių yra kaip iš Milkos reklamų – palei krioklius, žaliose pievose… Tik kad ne violetinės. Elnių. Jie augina elnius (o gal stirnas) ganyklose, paskui valgo kaip laukinę mėsą – aišku, ji vertingesnė nei kiaulaičių, raumeningą (paskui papasakosiu, kaip ja ragavome) – bet vistiek jau nebelaukinė. Nors atrodo tie gyvūnai gražiai. Jau toli toli kelią pastoja vanduo kriokiantis per kelią. Ženklas sako „Ford“. Tipo, brąsta. Nerimaujame, ar mūsų mašinukas įveiks. Stovijuojame. Atvažiuoja keturiais varoma Subaročka ir nestodama perlipa brąstą. Tada jau iš paskos ir mes drąsūs.

 

Nors tokių fordų pasitaiko dar daug – nebestabčiojame. Iki pat kelio atvažiavę randame visokių automobilių. Ir didelių, ir mažų. Kai kurios ilgam (išėję rimtam žygiui žmonės, matyt). Mes dienelei. Ruošiamės ir einame. Žemėlapis vilioja backcountry trobelėmis ir Mt. Aspiring viršūne.

Bet mes NEGALIM (kaip negalėjom ir iki laukinių, nekomercinių karštų šaltinių eiti 6 val). Todėl einam kiek galim, pavargstam, grožimės, ožiuojamės, valgome...

Rob Roj ledynas toli, bet jo vėsus alsavimas labai jaučiasi. Ir purvo nėra. Gražu... Pavargstame atsakančiai.

Jau einant atgalios imu gundyti vyrą slėnyje ir nakvoti. Yra tualetai, vanduo (kaip ir kitur—untreated) ir puiki pavėsinė. Nelyja. O važiuoti per visus fordus geriausia ryte bus. Sutinka. Statom palapinę, kyla vėjas, slepiamės pavėsinėje – ji labai tinka vakarienei virti ir valgyti. Sulendam miegoti. Avių mekenimas geriausia lopšinė. Truputį nulyja.

VII diena. Vasario 24. Antradienis.

Rytas ankstyvas. Dar tebepusryčiaujant atvažiuoja pilnas autobusiukas prancūzų, operatyviai ir profesionaliai ruošiasi, eina į kalnus. Turbūt tik dienai. Bet matosi, kad žmonės nejuokauja. Mes prieš visą eismą keliaujame slėniu atgal - visus fordus įveikiame be baimės. Dar sūpynės - dovanėlė Sofijai. Ir paliekame Wanaką. Renkamės seną Cordroba kalnų kelią iki Queenstown (nors yra ir geresnis, naujas kelias). Serpantinais sukamės aukštyn, paskui žemyn, pagarbiai lenkiame dviratininkus. Pagaliau matosi ta adrenalino medžiotojų Meka. 

Papartynų šalies naujienos: pirmos penkios dienos

Labai subjektyvūs įspūdžiai iš Naujosios Zelandijos... Vėliau bus papildyta žemėlapiu.

I diena. Vasario 18. Trečiadienis.

 Atvykimas.

Christchurch pasitinka vėsus, apniukęs. Muitininkai atidžiai tikrina, radę palapinę – paima inspekcijai, juk ji buvo pastatyta ant kitos žemės... Dar svarstom, ar ieškoti kamperio. Bet sužinoję kainas (nuo 125 NZD/parai), mielai imame numatytą mažą Toyotą ir renkamės nemokamus turistinius bukletus (tikros knygos taip ir nenusipirkome....). Oro uostas mažas, jaukus, keliuose pilna mašinų - pajudame!

Susirandame savo viešbutį – senoviško Alzaso stiliaus statinį su senu interjeru (senas TV, santechnika, 

kabliukas tualeto duryse). Nebrangu, bet jauku. Orelis – nykuma kaip man patinka. Kabaliuoja pilna debesų, vė

su... Važiuojame miestan, apeiname centrą, renkamės, kur ryt apsipirksime – reikia daug ko. Centras prie Katedros (super britiškas) atrodo jaukutėlis. Prisikertam barų alėjoje palei kanalą. Super burgeriai ir NZ alus.

 

 

II diena. Vasario 19. Ketvirtadienis.

Vos išsikrapštome iš viešbučio – laikas mums paankstėjo, miegasi gerai... Lekiame miestan, perkame perkame perkame. Tris miegmaišius, vieną tokį trumputuką Sofijai. Gana rimtus sau – NZ gamybos, MacPAc - ilgai naudosim ir minėsim. Dar pirkam paklotukų, primusą, dujų, katiliuką, Northface striukę nuo lietaus man. Ir raudoną lietpaltį Sofijai – kuris nors skirtas 6 mėnesių vaikui ir puikiai ant jos atrodė (žr. žemiau).

Tada jau visai pavargę nuo miesto, išlėkiam. Kažkodėl sugalvojau, kad reikia pamatyti, kas pasislėpę už kalvų, taip gražiai supančių Christchurch. Girdėjau, kad gondola kelia aukštyn, iš kur matyti miestas ir kitoj pusėj kalvų esantis Littleton uostas (kuris buvo pirma britų išsilaipinimo vieta Pietinėj saloj). Tik paskui pakrantėj nesutilpę jie perlipo kalvas ir įkūrė Christchurch. Tai va - tas Littletonas mums labai patiko. Uostas toks krūtas (medienos daug), kalnai aplink, miestelis toks pankovas. Kavinė, kur nuėjom pietauti išvis užbūrė savo paprastu ergonomiškumu, stilingu meniškumu – stelažai, paveikslai, senienos, paprastas maistas (pusryčiai visą dieną – Vadimui, sūrio pyragas ir dienos sriuba – man). Na ir kava. Kava jie moka virti - visada ekspresso ir, priklausomai nuo pasirinkimo, vis kitaip užbalinta. Mes pamėgom "flat white" - dvigubas ekspresso ir pieno trečdalis. Jei atrodo „too flat" – paprašai dar pabalinti. Ir papartį būtinai išpaišo putoje – jiems jis šventas. Va Littleton kavinė ir pats pajūrio miestelis:

  

 

Iš Littleton patraukėme gilyn į salą, kur akys veda beveik. Pasirinkome Arthur pass – perėją Pietų Alpių kirtimui. Jį privažiavome jau pavakariais. Kalnai pasitiko išdidūs, svetimi tokie, miestelis perėjoje mažučiukas, pilnas Kea papūgų (labai jau įžūlių padarų, kurie gatavi viską išknebinėti ir nulaupyti, įskaitant automobilio gumas ir pan).

Neliekame perėjoje, nors kiti jau statosi čia palapines. O tas „bendrakeleivių“ judėjimas tikrai užkrečia. Rodos, judi upėje panašiai veikiančių sutvėrimų. Visgi, nuvažiuojame toliau, pasiekiame Otirą ir už jos, paupy, kuriame savo pirmą laukinę stovyklą. Mums juk sakė, kad NZ galima stovyklauti visur, kur nedraudžiama. Naudojamės. Tik Vadimas vis abejoja (paskui kelionėje nebe). Verdame valgyt (hm, sosisku), ginames juo pabaisų sandflies – moškių, kurių padarytos žaizdos mus lydės visą kelionę. Lendam miegoti. Nelyja, bet tik kol kas. Naktį pabundame nuo lietaus barbenimo. Taip prasideda lietūs... Rytą ritamės iš guolio ir lietuje prausiamės upėje (ją įrėmina raudonu grybeliu apaugę akmenys – įdomiai atrodo).

III diena. Vasario 20. Penktadienis.

 Oras va toks.

Išsiprausę keliaujame toliau, pasiekiame žaliąjį šlapiajį West Coast, tokią stebuklingai drėgną ir džiungliškai jaukią juostą tarp Alpių ir Tasmanijos jūros. Lyja. Pravažiuojame Kumara, Kumara junction sukame į šiaurę – norisi kyštelti nosį į Blyninius kalnus. Pravažiuojame alaus ir whitebite (tokių smulkių žuvyčių, kurias kepa į blynčikus) sostinę – Greymouth. Pasiekiame Paroa nacionalinį parką ir Pancake kalnus. Mane nustebina, kad jie taip patogiai pritaikyti turistams, o tikėjausi kažko laukinio... Takas asfaltuotas pasivaikščioti. Minios žmonių. Bet grožis vistiek čia matyti. Stirtos blynų sukrautos ir tarp jų žaidžianti jūra.

Lyja. Sofia ožiuojasi. Pasitrankę kalnų serpantinais, kur iš vienos pusės pilasi kriokliai ir svyra papartynai, o iš kitos, po skardžiu grūmoja vandenynas (ir dar kelyje pasitaiko dviratininkų), sustojame nakvynės. Statome palapinę lengvai lyjant. Atėjęs šeimininkas (apsistojome oficialiame kempinge, su patogumais), įkalba paimti kabiną. Tai nameliukas ant jūros kranto, kelios lovos, staliukas, kėdė. Sausa. Susigundome. Kainuoja vos ne kaip palapinė dviems (40 vs. 28 NZD). Lietuje nešlapsime. Vaikštome pakrante – vaizdas labai įspūdingas. Žali, sunkūs, aukšti šlaitai apaugę džiunglėmis remiasi į niūrią audringą jūrą. Aš tokio vaizdo nebuvau mačiusi. Paskui dar per balas nustriksime į vietinį pubą. Ten pilna žmonių (iš kur?), jauku, skanu, alus. Kiurksome ilgai. Parėjus telieka miegoti. Ir dar Sofijos tualeto reikalus tvarkyti, nes tą vakarą ji nusprendė ne viską pataikyti į puoduką. Oras pasiunta – lietus, vėjas šėlsta. Ryte virdama košę virtuvėje matau, kaip iš palapinių lenda keletas atkaklių turistų. Nepabūgo. Vėl, kaip ir prieš tuos dviratininkus, pasijuntu nejaukiai.

 

IV diena. Vasario 21. Šeštadienis.

Miname į pietus, serpantinais pro tuos pačius miestelius, lietuje, už Kumara - toliau pietuosna, iki ledynų. Čia prie vandenyno ir džiunglių iš kalnų visai arti nusileidžia keletas ledynų. Franz Jozef ir Fox. Jie labai aplipę turistais. Bet ir mes prasukame. Tiesa, nelipame aukštai (kačių neturime, lyja), neskrendame ir nekopinėjame jais. Tik prisiartiname. O čia irgi pakanka vaizdo ir pavojaus (neseniai čia žuvo du australai, priėjo per arti, ledyno gabalas krito...).

 

Nusifotkiname ir tiek. Man vistiek Aliaskos ledynų niekas neužgoš. Jie didingiausi. Važiavome ilgai ir gražiai, kempingą radome, bet vėl lyja, imame kambarėlį. Dvigulė ir dviaukštė lova. Kartoninės sienos. Didžiulė bendra virtuvė klega europietiškai. Pagyvenusių vokiečių grupė sukioja trilitrinio vyno paketo rankenėlę ir valgo trijų patiekalų vakarienę. Mes verdame makaronus. Turime marinuotų austrių, alaus, vyno. Irgi puota. Visi vaišinasi smagiai. Atmosfera puiki. Sofia labiausiai džiaugiasi lietaus permerktu batutu lauke. Išsimiegame.

  V diena. Vasario 22. Sekmadienis. 

Lyja. Niekas čia neatvažiuoja gero oro ieškoti. Žinau. Ir lietų myliu. Papusryčiavę išvykstame. Kelionė West Coast baigiasi, kelias suka į salos gilumą, o tas keliukas, kur vingiuoja pakrante taip niekada niekur ir nenuvedė... nors planuota. Paskui privažiuosime prie aklikelio iš kitos pusės. Gal ekonominė krizė bus gera proga sujungti kelius...? Kita vertus, kam tie keliai. Čia tiek ėjimo pėsčiomis. Takai nužymėti ir pilni turistų. Ištisomis savaitėmis jie keliauja pėsti, miega laukinėse trobelėse (huts). Pavydžiu jiems. Kada nors dar eisime ir mes - ilgam ir toli. Prieš palikdamiWest pakrantę pasidovanojame sau pasivaikščiojimą. Ne trumputį, kuris atrodo per daug populiarus, bet kiek ilgesnį (rašo 3-4 val), iki ruonių kolonijos tolimame Gillespies pliaže, pro apleistą aukso kasyklą. Užtrunkame ilgai. Kelionė gaunasi sunki, lyja ir lyja. Kasyklos likučiai – tik surūdijusi mašina.

Toliau – įdomus siurprizas. Kalno sienoje tunelis, jame siaučia vėjas, kas kitame gale – neaišku. Einame pasislidinėdami – o ten – langelis į vandenyną. Tiesiog gražus vaizdas ir vėjas. Kam reikėjo tunelio? Pasižiūrėti i okeaną? Pasvajoti? Tiesiog netyčia prasikasta aukso beieškant... Istorija nežinoma, bet langas užburia. Vaizdas, padovanotas 1940-aisiais čia kasinėjusių kalnakasių, pripildo sielą kažkokios romantikos.

Toliau takiukas džiunglėse pasiūlo išbandymų. Telkšančio vandens, tekančio vandens, krentančio vandens. Vienoje vietoje, susidarius „laipteliams" kriokliuko kelyje pamatome žaižaruojant. Toks auksinis smėlis. Tikrai! Pasikapstau ir pasiimu kelis tokiu smėliu aplipusius akmeninius žvynelius. Jo tikrai čia yra. Aukso. Pasijutę turtingi, keliaujame toliau. Puškuojame. Dar prie visų turtų derėtų pamatyti ruonius. Kelią pastoja upė. Aš nuo akmens ant akmens peršokuoju. Vadimas su Sofia, sunkiasvoris, eina va taip:

Kai labai sunkiai ir šlapi nusikabarojame į tarp stačių uolų pasislėpusį mažą pliažiuką, ruonių čia žinoma nerandame... Blemba. Padūsavę iš dūšios braunamės atgal. Ilgas kelias. Auksas nebe taip žiba. Vos parsivelkame. Aš perimusi Sofiją, jai užmigus, tikrąja to žodžio prasme - vos pareinu iki automobilio. Pliažas čia įdomus - labai daug visokio medžio - nugludinto, nuskalauto ir mistiškai išrodančio. Bet gi neparsiveši. Paieškome žaliojo jade (malachito, gal lietuviškai - pamėgto akmens, kuriuo čia visi puošiasi) - bet kur tau...

Šildomės ir miname tolyn. Lietus pila. Lašišų fermoje nusiperkame nuostabiu sumuštinių. Valgome irgi automobilyje. Sofija miega, lyja.