Sveika, Amerika.

Tik 37 valandos kelionėje (iš jų 27 - skrydyje) ir mes jau kitoje Žemės rutulio pusėje. Aš tai girdėjau iš kitų žmonių ir tikrinau ant gaublio. Tai tiesiog toliausi taškeliai ant mūsų rutulio. Nedidukas Gainesville ir dičkis provincialusis (gerąja prasme) Perth - yra tiesiog geografiniai antonimai. 

Gaila gaila gaila - kad taip toli dėlioju savo gyvenimo kontrolinius taškus, paskui taip sunku lankyti draugus, artimuosius ir brangias vieteles.

Bet gal toks gyvenimas - ir yra svajonė. Ką tik lėktuvuose pasikroviau truputį filmų žiūrėjimo. Pamačiau "Revoliutonary road" ir jis tik dar kart sukirbino vidinį pašaukimą judėti. Neapaugti kasdienybe, neturėti pastovių namų, nežinoti, kas bus po pusmečio. Gera ir sunku. Bet taip yra ir bus. Ir net jei kartais pavargstu pakuotis į du (su trupučiu) lagaminus - vistiek esu laiminga. Dažnai taip ir jaučiuosi. Nors dažniausiai turiu tiesiog pasikliauti laimės nuojauta kažkur giliai viduriuose...

Dabar Floridos pavasario ir draugų lankymo šitoje šalyje metas. Sofia tiesiog siunta iš laimės.

Keletas prisiminimų iš kelionės nepagadins geros nuotaikos. Nes prisiminti telieka blizgantį turginį Dubajaus oro uostą su prabangia "talkučke" centre.

Sofijos išdaigas ir didvyriškai tylų keliavimą. 

Žodžiu, Arabijos blizgesį ir nuobodulį (9 val brrrr). Paskui dar sėkmingą prasilenkimą su kiaulių gripu - Atlantoje jo dar nebuvo. Sėkmingą persodimą per vieną valandą su visais JAV sienos perėjimo formalumais ir perbėgimu į kitą terminalą.

Ech, kada gi vėl skraidys Concord?

laiškas

Miela, Australija,

rašau atsisveikinimo laišką. Buvo gera pabūti. Išbarsčiau čia krūvą emocijų, patyrimų, nuoskaudų... Įrašau šitą Žemės kampelį į tarpą tų, kur bus gera sugrižti. Jų jau nemažai. Vietų, kur gyventa, mylėta, dirbta. Kaskart širdis susigniaužia: "vėl iškeliauti". Nors juk žinojau, žinojau... 

Bet tu, Australija, tikrai esi kitokia ir skirtinga. Nesu buvusi tokioje vietoje. Tavyje yra kažko pragaištingai užsitūsinančio - nebuvimas jokių tabu, stabdžių, nebuvimas griežtos prietaringos istorinės patirties, nebuvimas tamsios šaltos žiemos, nebuvimas karo (ar beveik nebuvimas)... Visas tas laisvumas daro įdomiai linksmą tave. Nors linksmintis visai nėra ko. Tu vistiek kvatojiesi, pilna burna gurkšnoji alkoholinius gėrimus, valgai suskrudintą iki kancerogenų savo mėsą nuo barbės (BBQ), voliojiesi pliaže. Kodėl gi ne? Prašom visi į balių. 

Aš ieškojau ir kitko. Kaip iš tiesų jaučiasi ir gyvena tavo senieji čiabuviai? Ar jie tik svaiginasi ir nusikalsta? Ką iš tiesų pasakoja jų menas? Ką rašo tavo rašytojai? Esu tikra, kad šitoje visuomenėje (visuomenėse) kunkuliuoja visavertis gyvenimas. Tik kažkodėl baisiai visi viliojami į tą visuotinį balių. Bet nesigundykim.

Šitoj šaly irgi labai puikiai teka upės, pučia dykumų vėjas, banguoja jūros (tos tai jau tikrai). Eikime ir žiūrėkime. Čia puikiai noksta vynuogės ir žmonės ramiai verda ir kepa skanų kasdieninį maistą, audžia ir konstruoja. Kad pamatyti visa tai - reik truputį mažiau baliavoti. Bet tas antras gyvenimas tikrai yra. Jaučiu jį. Gal tai ir bus mano geriausias Australijos patyrimas - kad pamačiau daugiau negu nesibaigiantį vakarėlį.

Gamta tave apdovanojo. Bet ar moki saugotis? Žmonės pasiutę, taviškiai ypač. Mindo kopas mašinų padangom. Gal kad tu didelė, ne taip skauda? Pingvinų sueina žiūrėti tūkstančiais, pasistato betono sceną - tuos mažus padarėlius gasdina garsiakalbiais ir žibintais - ir vadina tai gamtos pažinimu. Tokio cinizmo reik paieškoti.

Jei pas tave atvažiuoja kokia paris hilton - iškart patenka į visas televizijas ir radijas. Pusė tavo jaunimo rengiasi kaip paris ir britney. Kita pusė - emo stiliumi. Nėra veido... Berniukai ilgais gelsvais plaukais surfinantys pajūry - labai gražus veidas - bet jie ištirpsta visame kitame. Sužlugdytuose aborigenų gyvenimuose, mariose vienaveidžių imigrantų azijiečių, apgirtusiuose didmiesčių miniose. Sunku pamatyti tavo veidą, Australija.

Ilgam įsiminiau tavo gamtą, dangų, spalvas ir kvapus. O taip -  kvapus. Tu visa - gamtos dovana. 

Dabar visada žinosiu, kad yra vieta šitoje žemėje, kur mietelėnai nesibaimindami vaikšto basi, kur dilginančiai maloniai (nes primena tėvynę) nesaugu gatvėse, kur kanda ir gelia dauguma gyvių, o žmonės vistiek linksmai leidžia laiką (nes nelinksmai leisti laiko jie sau tiesiog neleidžia)... Tik kur tada tavo liūdesys, Australija? Kažko man čia trūksta. 

Dar sugrįšiu ir dar parašysiu. Nes kol kas tu valdai.

Žiurkių sala

anądien sumanėme aplankyti Rotnest island - nedidelę salą vandenyne, kur išlipę jūreiviai pamatė didelių žiurkių. Tai ir pavadino žiurkių lizdo sala. Ji netoli, tik 45 minutes plaukti tetruko, supo vos vos. Išlipom, prie šiukšlių konteinerių sutikom tų žiurkių, išsinuomavom dviračius, nurūkom... Gražiausias ten - vandenynas. Ir jo bangos. Ir surferiai. Na ir tos žiurkės simpatiškos. Jos tolimos kengūrų giminaitės, turi papilvėj kišenę palikuonims, šokinėja. Tik jau tos žiurkiškos uodegos...

Radome ten ir gražuolį švyturį, ir kavinaitę, ir nakvynės namelių, kuriuose nenakvojome (kažkoks Šventosios prototipas tie nameliai), ir, aišku, daug pliažų, ir druskos ežerą... Mynėme kokius 30km, Vadimas didvyriškai traukė karalaitės karietaitę.

Vandens buvo daug...

Pelenės karietaitė apspista žiurkių:

Gal pabučiuoti?

Karšta, saulėta ir kalvota.

Čia ne sniegas, druska.


Parplaukėme pavargę ir apsvilę saulėje. Dabar laupau pečius. Nors jau kelios savaitės praėjo.

Australija neatvėsta vis, jau visai ruduo. Mums liko savaitė. Nežinau, ar daugiau džiugesio ar liūdesio. Dar parašysiu.

Velykos Vakarų Australijos pietuose

Na, po ilgos tylos (nors postus rašau/perrašau mintyse kasdien) vėl ateinu su kelionės įspūdžiais. Gal ne tiek įspūdžiais, kiek emocijomis. Juk jokių ypatingų vietų nelankėme... Tik apvažiavome (gerokai virš 1000 km) mūsų valstijos pietus. Pasimėgavome vėsa (ten netgi šalta būna), vėjais, daug daug vandenyno ir bangų, vynuogynų vaizdais ir produktais, daugybės pakeleivių, pasipylusių ilgam Velykų savaitgaliui, kompanija. Pasirūpinome dėl prisisioto miegmaišio (oi, dukryte), nenusidažiusių margučių kempingo virtuvėje sekmadienį ryte, be mūsų įvykusių šv. Velykų mišių, apgaulingų turistinių maršrutų (kur vien tik olos, olos... o mums reikia papietauti). Viskas sugulė atsiminimų pusrutuliuosna. Australijos skyrelin. Šįkart ji mums tokia graži rudeniškai zelandietiška pasirodė... Gal prisidėjo graudulys, kad tuoj išvažiuosim...

Taip taip. Balandžio 27 nulėksim į Amerikę, o gegužės 16 - tėvynėn. Planų ir ilgesio gausybė. Ir didelis vienišos motinystes/dukrystės baubas. Bet gi savanoriškai, neilgam... 

Dabar intensyviai kaupiu teigiamas Australijos emocijas, geriu kvapus ir skonius, dėmiuosi emocijas ir grimasas... Noriu ją prisiminti. 

Dar, aišku, kaip visada užgriuvo darbai. Tai blogas našlaitis - nesulaukia mano dėmesio. Tik minčių. Jų daug. Turbūt geras ženklas - kad galvoje yra minčių. Suguldysiu kada nors. Kad tik nesibaigtų.

Šiandien Čaplino garbei pakelsiu taurę. Su gimtadieniu, mielas aktoriau. Sofijai ištaisysime bandelių - iš plastelino padarytų pėdų pamautų ant pieštukų - šokį. Pasilinksminkite ir jūs.

O čia nuotraukos: 

Lašišų mokyklos įlanka (gaudo jas azijiečiai gausiai) - labai fysnas pliažiukas.

Meditaciją iššaukiantys vaizdeliai vynuogyne:

Indijos ir Pietų vandenynų susitikimo vieta vėjuose:

Vyno uogelės paslėptos tinkluose:

Smėlio pilys, beveik kaip Palangoje...:

pasigendu

pasigendu savų, pažįstamų žmonių blogų keliaujančių interneto erdvėje ir laike. Todėl kabinėjuosi prie svetimų, skaitau ir įsimenu jų dienas, įspūdžius, mintis. Paskui nuklystu pas jų draugus. Tokiu vis didėjančiu ratuku apeinu kas vakarą. Rašykit, draugai...

Australija mane labai žavi savo "socialistiškumu". Čia niekas nebus paliktas be sveikatos draudimo (valstybinio, o yra ir privačių). Čia yra šiokios tokios (palyginus su kai kuriom šalim :), pvz. Lietuva, jos gal kuklokos) motinystės atostogos, čia yra daug nemokamo transporto (po visus miestų centrus vežiojama nemokamai, kiek teko matyti), čia daug paramos moterims su vaikais, pensininkams. Kažkaip jie išbalansuoja tarp savo rinkos ekonomikos ir jautrumo žmogui. Tai ko gero geriausias mano ispūdis iš Australijos - dėmesys žmogui, davimas neturinčiam, tas nenusakomas bendrumas, kurį junti net būdamas laikinu atvykėliu. "Socialinis" šokas čia daug mažesnis, nei atvykus į JAV.

Pažiūrėjau filmą "Australian surf history" ar panašiai. Tie berniokai, kurie pradėjo surfinti, iš tiesų padarė perversmą. Tada juos smerkė. Jie išėjo ir ofisų ir darbų, tik vaikėsi bangas ir šiek tiek svaiginosi. Dabar kai kalba (filmas dokumentinis) - tokie visi teigiami pagyvenę šaunūs vyrai.  Paskui jir tapo garsūs savo sportiniais pasiekimais, įkūrė garsias kompanijas (Quicksilver). Tada surfinimas tapo gerbtinas sportas. Tada viskas pasikeitė. Man ta priešistorė pasirodė super įdomi. Atokių paplūdinių ieškojimas, gyvenimas būriais, nudizmas, laisvė, pasipriešinimas militaristiniams valstybės raginimams (šaukimui į Vietnamo karą)... 

Ir aš užsisvajojau. Susiradau surf mokyklą Perthe. Dabar reikia rasti, kas su Sofia pasėdės. Dar liko trys savaitės...  Maždaug, juk bilietų dar neturim. Dar vis maitinam kengūras čia: