kelionė, šįkart, į save

šitą aprašymą rašau sau. Na ir tiems, kurie šio užkampio dar nepamiršo.
Pasakojimas gali būti atstumiantis, drąsinantis, šokiruojantis, raminantis...
Kūrėja ne aš. Aš tebuvau įrankis.
Sveiki atvykę į atsinaujinusį mano pasaulį.

Ankstus rytas ir nustebimas... štai kada atsiranda laiko pasidomėti, kaip suteka vanduo į vonios angą mūsų pusrutulyje. O juk kai reikėjo palyginti su Pietų pusrutulio variantu, aš šiaurietiškojo nežinojau. Dabar stypsau pasistiebusi, savo įsitempusias blauzdas ir vonios nutekėjimo angą tematydama ir vis ganau mintis ratu. Kaip ir dušo srovę. Greičiau, greičiau, lėtyn lėtyn, pastovim, pakeliam galvą, vėl greityn - aplink pilvą, didžiulį mano išaugintą namelį antrąjam vaikeliui. Vanduo užburia, bet skausmo nemalšina. Bandau galvoti apie kitas padėtis, bet niekas neatrodo geriau.... O juk dar ką tik klūpojau užsikniaubusi ant fotelio ir sąrėmį iškvėpuodavau įsikniaubusi į pagalvę. Kvėpavau paklusdama senai žinomam kvėpavimo ritmui: 1-2-3-4 (įkvepiu) - dar keturis taktus pralaukiu siūsdama orą ir deguonį į labiausiai dirbančius organus - gimdos raumenis, smegenis, nesulaikomos jėgos tempiamą gimdos kaklelį, besistatančios galvutės verčiamą atgal kryžkaulį, placentą, kur visas gėris persijojamas kūdikėliui... Tada per keturis leidžiu orui iš manęs išeiti, tik visai pabaigoje "pastumdama“ jį. Iš kažkokios jogos išminties adaptavau šitą ritualą ir iš paskutiniųjų stengiuosi nepasiduoti skausmui ir jį išlaikyti. Kartais skausmas stipresnis, gena mane alsuoti bet kaip, greičiau, negalvojant... dažniausiai visgi pavyksta susidoroti ir sąrėmį praleisti kvėpuojant pagal save.
Rytas prasidėjo anksti. Tiksliau, pirmiau buvo vakaras. Sekmadienio. Futbolo čempionato finalas, spyriai pilve, gražus vakaras, atpypsėjusi pribuvėjos žinia, kad jau atostogos baigtos ir ji grįžo iš savo kelionių. Dar nežinojau, ar tai bus pribuvėjos priimtas gimdymas, ar gimdymo namuos. Nebuvau tikra. Tik tikėjausi. Ta žinutė mane matyt užbūrė. Skausmai ėmė daryti reguliarūs. Niekam nesakiau. Juk vasarojome dideliu būriu. Vyrui pašnibždėjau, kad visko gali būti. Juk jau laikas. Pilvas didelis, sunkus. Aš jaučiuosi gerai, bet lėtai...
Kai jau tikrai ritmas įsisiūbuoja, imu svajoti apie pamiegojimą. Juk reiks vargti. Futbolas pažiūrėtas, jaukiai pavakarota, dukrytė užmigdyta - ji liks su seneliais. Viena sau dėlioju planą: paryčiais miestan, kaimo prakaitą ir dulkes nuplauti tėvelių bute, kur mano augta, tada gal į gimdymo namus... Gal. Aiškinu vyrui savo planą, jis nėra visiškai tikras dėl gimdymo namie...
Miegoti tenka nedaug. Sąrėmiai riečia stipriau. Prieš numigimą ir pakilusi dar praryju septynis mažutėlius rutulėlius homeopatinio preparato padedančio gimdymo takams sėkmingai atsiverti. Išvažiuojam tik mamai tepasakę, palikę miegančius namiškius, sodybą, visą tvakios vasaros jaukų pasaulį. Tas 70 kilometrų - tikra kelionė į naują rytojų. Viskas nušviesta brėkštančio ryto šviesos, tokios vos vos. Sutinkame šernų šeimynėlę - netrukdo jie mums. Miestas dar nesikelia. Dar nei penkių ryto nėra. Sąrėmiai spaudžia mane prie sėdynės, mano rankas prie kelių ir durelių rankenos. Nedažnėja jie. Bet stiprūs. Beveik neabejoju, kad procesas ritasi ir jau gana toli nusirito.
Daugiaaukštis, mažutė vonia, remontui dešimtmetis. Prausiuosi. Viskas sutelpa į tarpus tarp sąrėmių. Rodos, ir gyventi taip galima - vis išlaukiant kelias minutes, gal net geriau mintys rikiuojasi. Tada guluosi lovon - nesinori žadinti tik vakar iš atostogų parlėkusios pribuvėjos taip anksti. Snaudžiu ir man sekasi. O saulė jau žvilgčioja pro langą. Su ja ateina ir jėgų. Vyrui sakau, nevažiuokim niekur. Būkim čia. Jis nesipriešina. Sulaukusi septintos ryto skambinu. Ateikit. Pasirodo, mes gyvenam netoliese viena kitos. Ir ji nenustemba, kad į gimdymo namus nevažiuosim. Buvau užsiminusi. Turiu visko, ko reiks: lininio siūlo, aštrias žirkles, spirito, priemonių žaizdoms ir gimdą sutraukiančios arbatos. Turiu nuojautą, kad viskas gerai. Turiu daug jėgų. Tiek daug, kad niekas nebaisu. Tik niekas tegu man netrukdo. Vyrą siunčiu snausti, pati ieškau sau patogių vietų ir pozų. Po valandos pajuntu norą stumti. Jau stoviu vonioje, prie fotelio nusibodo. Sąrėmiai nedažni, bet galingi. Kvėpavimo ritmą vis dar diktuoju aš, o ne skausmas. Kažkodėl neateina pribuvėja, matyt, mano balsas skambėjo per daug ramiai. Skambinu vėl. Paskubėkit. Ji kiek nustemba. Oho, atbėgu. Kai pagaliau trinkteli laukujės durys, aš jau labai toli skausmuose. Jau vos bepasisveikinu. Mintyse vienas klausimas: ar atsinešė tonų registravimo aparačiuką. Kaip ten ta širdelė plaka. Ji atsinešė. Nuo jos rankos prisilietimo ir balso nušvinta vonios kambarėlis. Paraginta panirti vandenin, nors prieš tai nenorėjau, mielai grimztu. Visai gera. Bet sąrėmiai jau stipresni už mane - kvėpuoti pagal save beveik nebepavyksta, pasiduodu skausmui. Tarpuose bandau atsipalaiduoti. Šiek tiek... Pribuvėja tikrina, sako: kaklelio telikęs kraštelis. Man kinktelėjus galva nuleidžia vandenis. Širdutė tuksi puikiai – tas garsas pripildo mano sielą ramybės. Ir visą ankštą vonios kambarį. Patogi ta mažytė vonia, kojoms įsiremti kaip tik... Net negalvojau niekada, kad šitaip... čia... Pribuvėja klūpo šalia, vyras – tarpdury. Suvokiu, kad labai greitai. Pradedu stumti. Pribuvėja sako, kad aš labai stipri. Prisimenu pirmą gimdymą, kai vaikelis nenorėjo leistis ir statytis. Šįkart nieko tokio nebuvo. Jaučiu kaip galvutė skinasi kelią, vienu metu ji įsiremia iki begalinio skausmo, o čia ją apima ir prilaiko rankos. Tos rankos tokios stiprios. Jos prispaudžia mano audinius prie galvutės, jaučiu, kaip jos neleidžia maniškiams plyšti, laiko - lyg kūdikio galva ir tie vartai į pasaulį būtų vienas, vienas iš kito išsineriantis organizmas. Tada iki kito sąrėmio jaučiuosi labai ypatingai. Skausmas atsitraukia, tik tas besiveržiantis iš manęs kūdikis ir jo jėga varo mano mintis ir raumenis pasirengti. Dar vienas stumtelėjimas. Vandenin išsliuogia mergytė. Mūsų siurprizas. Tos akimirkos niekas niekam nepapasakos. Ją patyrę tampame naujomis motinomis, perkrauname savo išsekusias baterijas, nusilpusias nervines jungtis, cheminių reakcijų rezervuarus ir jutiklius. Pasaulis mums vėl tampa naujas, jo centre – bejėgis kūdikis. Sukuosi savo jausmų karuselėje ir aš. Laiminga iki begalybės. Apkabinu savo mergytę, keliu ją artyn savęs, gal kiek skubėdama. Pribuvėja skubiai atsiurbia gleives mergytei iš nosytės ir burnytės. Ji kniurza, ji rausva, ji visa krutanti, gražutė... Kažkur palei ausį jaučiu susijaudinusį vyro alsavimą ir kažkokius žodžius. Pribuvėja laukia placentos. Aš kišu krūtį mažylei, ji markstosi, vaiposi, bet valgyt neima. Tiesiog gulime šiltame vandeny. Jokio plyšimo. Kaip gerai, kad visgi panirau vandenin. Placenta išplaukia su silpnu skausmeliu. Mergytė sutinka pavalgyti. Vanduo vėsta. Jau koks pusvalandis kaip mirkstame dviese. Užgimimas buvo 10 ryto. Praėjus šešioms valandoms nuo skausmingųjų sąrėmių pradžios ir dvylikai – nuo reguliarių... beveik dvigubai trumpiau, nei pirmo gimdymo metu. Mergytė nemažylė, trys su puse kg - pranašauja gydytoja, o svarstyklių tai nėra... Tada pagaliau atsidaliname – vyras mezga siūlą, kruopščiai, keletą kartų, tada kerpa virkštę. Lipam lauk, neatsiskirdamos, gulames nuskalbtuosna mamos pataluosna. Gera gera. Pribuvėja apžiūri kūdikėlį, o gal ir neapžiūri - net nebežinau. Sako, kad geri jos balai - kvėpavimas, odos spalva... Man pakanka to, kad matau ir jaučiu ją sveiką. Ir valgančią. Paskui užmiegančią su tokia kategoriška veido išraiška, lyg sakančia – ATĖJAU ŠTAI.
Tada jau skambiname, prisipažįstame, kad vaikelio nėr kuom pasverti, kad pasitiko ją ne pirštinėtos lateksu rankos, kad ta pati senutėlė vonia staiga tapo palaiminta kūdikio atėjimo. Amžiams. Nors niekas turbūt tądien neatkreipė dėmesio į keletą triukšmingų pasivaitojimų daugiabučio vonioje, net jei ką ir girdėjo. Namo dirbantieji dirbo, pensininkės tupėjo palei laiptinės duris ir neįtarė, koks skanus paskalų taikinys įriedėjo į vieną iš butų, pasidaugino ir tuoj išlys lyg niekur nieko pasirodyti...
Kitą dieną važiavome pasirodyti gydytojai, gauti pripažinimą, kad pasaulį išvydo naujas žmogus. Gavome. Svėrėme tris su puse. Gydytoja, šįkart naujagimių, irgi buvo ypatingai gera. Dievas man šiam gimdymui atsiuntė dvi nuostabias globėjas. Po apžiūros nesinorėjo išeiti.
Skausmais apvainikuotas kiekvienas maitinimas, nei nemaniau, kad antro gimdymo išvarginta gimda taip skaudžiai susitraukia. Bet dienos lekia džiugesyje...Mergytukė labai rami, gerai miega ir valgo. Darosi storulė. Tuoj sulauksim penkių mėnesių. Vyresnioji iškart užaugo man akyse – ir fiziškai, ir psichologiškai. Mano užvadėlė. Pas ją grįžome visi po kelių dienų. Gyvenimas vėl pasileido krykštaudamas bėgti vasaros takeliais, tik šį kartą jį nulydėjo dar vienas kūdikiškas, tyras, nekaltas, nesužeistas ir nesumeluotas vapėjimas. Pati saldžiausia pasaulyje muzika...

Papasakoju šią istoriją, kad sustiprinčiau tikėjimą tų, kurios nori gimdymą patirti ir išgyventi savo jėgomis ir savo atsakomybe. Pavojai laukia ne ten, kur nėra technikos. Pavojus tyko ten, kur nesiklausoma gamtos ir kūno kalbos, kur skubama ir gyvenama pagal taisykles. Jaučiausi saugi toje ankštoje vonioje su viena pribuvėja ir savo vyru. Nenoriu aiškinti, kaip būtų, jei būtų... Situacijų ir jų sprendimų milijonai. Tiesiog tikiu, kad Viešpats man leido pajusti savo galią, paklusti savo nuojautai ir kad aš nesuklydau. Ir to linkiu visiems ieškantiems. Nebijokite ir nepasiduokite.

Prieššventinės godos

Jos sunkios. Nemigo naktim išgodotos. Šitas įrašas bus perdėm politiškas. Kulinarijai ir laiko jau nebeliko...
Artėjant Nepriklausomybės šventei ir širdyje kaupiantis džiugiam, laisvės atgavimo laikus primenančiam jauduliui, iš visų pakampių sėlina liūdesys. Net ne graudulys... Šito irgi daug - kiek jau daug metukų mūsų naujai valstybei, kokia aš jos pilietė, kaip skaudu mylėti iš toli... ir pan.

Bet liūdesys kitoks. Liūdžiu, Lietuvos naujienas stebėdama:

• neapsakomą įžūlumą jauno politiko, kažkada, rodos, apsivaliusio ir pasukusio savęs tobulinimo keliu - kur jis nusitobulino?
• tebesitęsiantį įžūlumą kito politiko, kuris melavo turbūt visą gyvenimą, slėpė mokesčius, išnaudojo savo pavaldinius, bėgo ir slėpėsi, rado lengvatikių ir naudos ieškančių minią ("darbietis" - nenuplaunama dėmė žmogui, mano manymu), tapo europarlamentaru, dabar vaikšto, kalba viešumoje, samdo padėjėjus - man gėda už jį ir visą jo darbo partiją. Ten pat vaikšto dar vienas, nušalintasis. Kaip pagalvoju apie šiuos du - pasidaro ypatingai liūdna ir tuščia.
  
• opozicijos iškeptą alternatyvią programą, kurioje nėra nei vieno įgyvendinamo skirtumo lyginant su esama Vyriausybės politika. Ar socialdemokratams, tarp kurių yra tikrai mąstančių žmonių, negėda dalyvauti tokiose demagogijose...?
• filmą apie Brazauską, kuris bus rodomas Kovo 11-ąją. Aš neturiu nieko prieš (jau nebeturiu) šį seną sergantį žmogų, bet jo gyvenimo istorija TAI dienai nedera. Ji nėra LAISVĖS istorija. Tokie nacionalinio transliuotojo veiksmai (esu tikra, kad jie gerai apgalvoti) mane įžeidžia. Ar mildažytės/galkontaitės tipo kūriniams bus leista amžinai vyrauti vienintelės likusios žiūrimos TV ekranuose?
• visiškai nusivažiavusios žiniasklaidos merdėjimą, kai vėlgi - nacionalinio transliuotojo vienas vedančiųjų žurnalistų aiškina, kad tas pačias, nuolat matomas "kalbančias galvas" jis kviečiasi dėl reitingų, kad tik tada atseit juos žiūri. Virgi Savukynai, argi tavo darbas yra patenkinti kažkieno norus? Gal žinai, kad yra kitokia žurnalisto misija - surasti tiesą ir ją atskleisti, nesvarbu kas kalbėsis tavo studijoje, nepabijoti to...
• mažėjančius skaitymo šaltinius - kasdienės tiesos beieško mažai kas. Nebėra ko skaityti. Atgimimas, Bernardinai (delfi - nepagarbia maišalyne, balsas - nuogomis moterimis paraštėse - man nebeskanūs). Keletas autorių. Nėra rankos ant pulso. Tas pats mano vis dar klausomas Lietuvos Radijas susivėlęs savo formatuose. Leidžiama paskambinti kiekvienai elenai (viena skambino vakar, sakė, kad jai viskas aišku, kad valdžia vagys, kad tas ir tas nekompetetingas... jai aišku). Kodėl leidžiama tokioms moteriškėms kalbėti eterin nuolat? Na duokite joms valandėlę per savaitę, na palikite tą iki beprotybės nupopsėjusį "sveikinimų ratą" (nutylėsiu apie bendrą muzikos atmosferą LR... Turite D. Užkuraitį, o leidžiate stano stiliuko muzikėlę, koktu). Bet kai studijoje sėdi ir diskutuoja pašnekovai, pabūkit išmintingi - paieškokite problemos esmės. Atlikite savo darbą, pagaliau. Klausytis, kaip skambučiai išderina pokalbius, kaip nerišliai ir neprotingai dėstomis tos "nuomonės", kaip jokio atsako į jas dažniausiai visvien neišsakoma - darosi labai labai liūdna. Taip liūdna, kad kas rytą pergalvoju - ar turiu šiandien vidinės energijos sugerti tą liūdesį ir klausytis LR. Ar geriau tiesiog dirbti tyloje.
• niekad netilstantį paprastų žmonių visai nekonstruktyvų burbėjimą - vagys JIE, mes nuskriaustieji, visi jie KIAULĖS, reikia keisti valdžią, ne tokios Lietuvos norėjome... Kada, žmonės, jūs suprasite, kad laisvė pirmiausia ir svarbiausia yra ATSAKOMYBĖ. Mes visi tapome atsakingi tą akimirką, kai vėl pakilo Lietuvos trispalvė seimo salėje. Atsakingi už tai, kas su mumis ir mūsų tėvyne atsitinka. Ir negalime kaltinti kitų. Galime daryti viską - būti aktyvūs politiškai (Lietuvoje vis dar labai nežymi visuomenės dalis dalyvauja partijų veikloje, o brandžiose valstybėse ta dalis žymiai didesnė), dalyvauti rinkimuose, rinkti, mitinguoti (ne langus daužyti), rašyti, dainuoti, kritikuoti. Bet ne burbėti. Iš toliau gerai matosi (teisusis gerb. T. Venclova) - būdama toli labiausiai pavargstu nuo to, visur pasiekiančio burbėjimo. Ar tikrai esame verti laisvės, jei nuolat prašinėjame ir laukiame, ką padarys kiti...

Kartais džiaugiuosi. Skaitydama Landsbergį (juos abu), klausydama LR laidų kaimui, kur kalbinami kaimo žmonės, girdėdama puikius L. Klimkos tekstus, rodydama dukrai Gustavo enciklopediją, sekdama nuolat sunkų Vyriausybės bandymą išlaikyti mūsų ekonominį stabilumą, stebėdama toli užsieniuosna nutystančius lietuvių pėdsakus (geruosius), skaitydama Šiaurės Atėnus... Džiaugsmo ir perliukų Lietuvoje daug daug. Matome juos? Bent stenkimės. O gal ir patys jais tapsime.

Gana šiandien.
Nepriklausobės šventės linkiu kiekvienam - širdyje, giliai, apsisprendžiant kurti. Tegu tai bus kova su nykumu ir atsižadėjimas to nuolatinio skundimosi, tegu tai bus sudainuota daina, pasodintas medis, gražiai užaugintas vaikas, apsodinti kapai, nušluoti takai, savo darbo duonos kvapas, gražus įrašas bloge, šypsena gatvėje, meilė ir atsidavimas Laisvei...
Sveikinu visus. (Vaizdas iš neregėtos Lietuvos).

Monsoon pabaiga

Mieli komentarai gali stebuklingai paversti dieną iš įprastos nuostabia. Lyg rašau šį blogą sau ir artimiausiems, bet labai gerai pasijuntu, kai atrandu skaitantį ir panašiai jaučiantį žmogų. Tai ką, reik pripažinti, rašau ne sau...

Šiandien mielai perskaičiau vieno Amerikos lietuvio gyvenimo filosofijos aprašymą.
Rekomenduoju. Ir skaityti, ir gal gyventi panašiai. Dažnai su akmeniu ant širdies...

Atnaujinau savo ūkį. HiPiukas laptopas ėmė veikti nesuderinamai su mano poreikiais, todėl ilgai atidėliojusi pagaliau ėmiausi kalėdinės dovanos Lenovo. Ji maloniai primena IBMą, bet irgi veikia ydingai. Dabar tupiu prikabinta prie laido, nes bevielis internetas nepasiekia šito įnoringo laptopo. Įtariu, kad tai tik mano klaida, o gal ir rauteris sukaito, mat gulėjo saulėje ilgai.

Saulė plieskia be perstojo. Vakar nubučiavo mus gerokai, kai tik drįsome dieną prie baseino pagulėti. Kaip tik keičiasi sezonas. Monsoon - lietingą orą nešančio vėjo pūtimo - pabaiga žada tik dar karštesnį ir sausesnį orelį. Mano nuotaika nuo to negerėja.

Vertėjavimo darbų mažėjant ir laisvalaikiui ilgėjant (deja deja) kartais praleidžiu kokį pusdienį virtuvėje (žr. žemiau). O vėliau žiūrėk ir kokį paveikslą kryžiuku siuvinėtą parodysiu...

Rodau savo kulinarinius pasiekimus ir parduotuvių lentynų ypatumus. Kol kas neturiu vaizdų apie Tom Yum sriubos gamybą (ji mielas perliukas iš Thai virtuvės). Pradėjau nuo originalo - mėlyno imbiero, citrinžolės, laimo lapų ir sulčių, čili pipiriukų ir koriandro mišinio. Dabar apsileidau - naudoju gatavą pastą, kuri labai puikiai pripildo puodą tinkamo skonio ir aštrumo. Pilu ir kokoso pieno - tada sriuba vadinasi Tom Kha. Bet gamyboje tiek daug visokių subtilumų, kad tebesijaučiu naujoke.

Jau senokai nevalgau mėsos (su menkom išimtim, kai buvo nesusilaikyta BBQ iškyloje). Todėl sriuboje dažniausiai plaukioja krevetės ir grybukai.

Na pradedu video kulinarinį reportažą iš Singapuro su keletu receptų. Skanaus :)


Čia mano mėgiama indiška duonelė Prata (šikart ypatingai išpūsta ir susukta į triūbą) su bliūdeliu aštrios lęšių ir "nesuprasiko" sriubos Dalo. Sofijos favoritė - japoniška priešpiečių dėžutė.



Čia mano pusrytinė naujoviška košė - balandos sėklų. Quinoa vadinasi, gimusi actekų krašte. Seniai norėjau paragauti. Įdomi. Pakepinus sėkliukes svieste, verdu ketvirtį valandos, maždaug. Gardinu kaip šauna į galvą. Man skaniausia su kepintais pomidorais ar kitomis daržovėmis - jau pietums. Įdomios kruopos. Gal reiks lietuvišką balandą nubraukti ir išvirti? Kodėl gi ne.



Čia tik kainų iliustracija - skanūs (turbūt) ir japoniški produktai kainuoja nemažai. Du pomidorai už penkiolika singapurietiškų arba dvigubai tiek lietuviškų pinigų.



O čia raudonasis drakono vaisius. Nieko ypatingo. Yra ir ne raudonas... Aš vistiek mėgstu mango, arbūzą ir braškes... Nieko naujo ypatingo neradau.



Vieną vakarą man beveik puikiai pavyko užkepti kamemeberto sūrį. Nieko sveiko, bet labai skanu ir sotu. Kamemberto griežinėlius voliojame į kiaušinio plakinį, paskui į džiuvėsėlius ir dar kartą pakartojam nuo plakinio - tada verdame aliejuje. Valgome su kokia mėgiama uogiene ar čatniu (pirktinis, mano atveju, bet skanus - persikų). Nusižiūrėjau patiekalą Švedijoje, originalaus recepto net neieškojau...

O čia žemiau: nuo jogos mitybos blogo nusirašyta super faina vakarienė: falafeliai bulvinės duonos suktiniuose (su šia duonele "suženyjau" pati, tokį teturėjau produktų pasirinkimą). Patiko. Gal kiek daugoka darbo. Bet gaminsiu ir dar.
Patys mano falafeliai, netaisyklingi, nes aš pasidariau "minkštoką" tešlą ir į aliejų ją "drėbiau" šaukštu. Masei reikia avinžirnių miltų arba virtų sutrintų avinžirnių, sublenderiuoto kopūsto, ypatingo prieskonių mišinio, kurį aš pakeičiau kumino mišiniu, smulkiai kapotų petražolių, pipirų. Suvoliojus ar kitaip suformavus rutuliukus kepame aliejuje, nusausiname riebalų perteklių. Proporcijų ir puikaus prieskonių aprašymo ieškokite jogos mityboje



Duonutė irgi iš to paties šaltinio. Virtų bulvių masė, šiek tiek aliejaus (arba stebuklingo sviesto ghee) su miltais ir prieskoniais (naudojau oregano ir pipirus, bei, aišku, druską) kočiojama ir atsargiai perkėlus į keptuvę (man labai plyšo) kepama sausai. Apkepus dar šilta komponuojama su falafeliais, šviežiomis daržovėmis ir jogurtiniu-česnakiniu padažu (jį darau tiesiog išspausdama česnako, pridėdama druskos, žolelių ir pipirų į tirštą natūralų jogurtą (Bariūnų rūgpienį lietuviškose parduotuvėse imčiau mieliausiai). Vyniojame kas kaip mokame. Aš, rodos, ilgai stebėjusi tai darančius arabus kioskeliuose visame pasaulyje, gražiai susukti pati nesugebu. Bet skonis vistiek geras. Sotu.



Prieš vyniojimą... ir įdėkite konservuoto aštriojo pipiro ankštelę - labai smagiai tinka.




Na, gal jau skubėsite gaminti?
Man galite siūsti prieskoninių lauktuvių pageidavimus. Citrinžolės Remigijui būtinai nepamiršiu. Kam dar ko?

Naujieji Singapure

Su Naujais visus. Ir tais seniai atėjusiais vakarietiškais, ir ką tik nugraudėjusiais - kinietiškais. Šventėme nežymiai. Pažymėjome vasario šešioliktąją lietuvių kompanijoje (bet irgi tik vienu tostu), skaniai pasisvečiavome pas draugus (Taip jau susipažinome su miela lietuviška šeimyna ir turime su kuo kartkartėmis draugauti - valio)...

...Ir net nepastebėjome, kaip kiniečiai šeimyniniuose vakarėliuose sutiko Naujuosius. Tyliai, sakyčiau. Nors buvo ir fejerverkai, ir drakono šokių mieste ir visokiose periferinėse šventimo vietose.

Sofija atšventė darželyje. Su kinietiška suknia, kinietiškais naujamečiais mandarinais ir kitais užkandžiais ir drakono šokiu.

Naujiems metams svarbiausia dovana yra porelė pagerintų (nežinau kuo), raudonai supakuotų ir atskiruose žvilgančiuose popieriuose įvyniotų mandarinų. Už juos vaikams ir jaunesniems, stokojantiems šeimos nariams vyresnieji dovanoja raudonus vokus su pinigais.

Susirinkę visi maišo, aukštyn išmesdami, kopūstų ir kitokių daržovių salotas. Kas aukščiau išmeta - tam geriau seksis turtiniai reikalai.

Nuotraukoje - kaip tik ruošiamasi maišyti:

Visi jų burtai apie turtus. Lietuvaičiai vis buria apie vedybas (ištekės mergelė, neištekės), derlių. O Kiniečiai - apie pinigus. Skurdas, ilgai kaustęs jų tauteles, įspaudė žymę. Dabar, sako, milijonus valdančių žmonių Singapūre daugiausia pasaulyje - ir tai jų supratimui yra didžiausia laimė.

Gal man tik atrodo, bet dalinimosi ir labdaros, savanorystės ir visuomeninio darbo jausmai šioje visuomenėje dar labai menki.

Tai turtinga ir abejinga tauta.

Dar iš pagarbos ne visai sugarmėjusi į vakarietiškų tradicijų traukinį. Bet jau tuoj...

Dar per Naujus jie kelia triukšmą ir šoka drakono šokį mušdami būgnais. Kad išvaikytų demonus. Nuotraukoje tokis vienas drakoniukas - galvą neša Sofijukas.

Per tas šventes pasimatavom temperatūrą pakilusią. Taip, apsirgo dukrytė. Vieną dieną smagi, kitą - apsiblaususi. Taip ir praleidome šventes. Turėjau laiko apgalvoti, kurios šventės man svarbios, blynus kepti, lietuvišką TV žiūrėti, Basanavičiaus ir Kudirkos gyvenimo istorijų klausyti. Medžiojau Olimpiados vaizdus. Internete LTV jų nerodo (tik pirmomis dienomis, kol, matyt, nesudraudė jų). Kas rodo - tik mažais gabaliukais, neįdomu... Buvau piratinį Rumunijos eurosportą pagerbusi - rodė dvi dienas "ščyrai". Paskui ir juos, matyt, sudraudė.

Kokia gi čia šventė visam pasauliui, jei laisvai netransliuojama?

Ar dėl to turime pirkti televizorių? Neee. Mes be jo pagyvensime. Kartais namie tylu atrodo, įjungiu muzikos, kartais - gera tylos klausytis. Knygas skaityti, rusiskus multikus youtube vakarais dukrytei gaudyti, "Panoramą" pasižiūrėti iš archyvo. Daugiau nereikia.

Tikra laimė, kad nesigrūda į namus jokios pop figūros pro ta kvadratinę informacijos skylę. Laimė.

Gavėnios proga vėl vegetarizmas. Šįkart gal suvisam? Šitam krašte lengva.

Ir kartais netgi norisi rašyti kulinarinius įrašus. Jau NET DU pyragai gavosi. Išmokau virti Tom Yam sriubą... Bet juk laikas kažkur pavogtas. Visas išneštas ir piktųjų vagių sunaudotas. kas primins, kaip vadinosi tas multikas ir kur jį gauti? Super filosofinis veikalas - apie pavogtą laiką...

Apsidrauskime. Bet draudikas - mes patys. Saugiai paskiriantys laiko ir jausmų ten, kur norisi, o ne ten - kur reikia. Nes "ten, kur reikia" - ir yra vagys.