kelionė, šįkart, į save

šitą aprašymą rašau sau. Na ir tiems, kurie šio užkampio dar nepamiršo.
Pasakojimas gali būti atstumiantis, drąsinantis, šokiruojantis, raminantis...
Kūrėja ne aš. Aš tebuvau įrankis.
Sveiki atvykę į atsinaujinusį mano pasaulį.

Ankstus rytas ir nustebimas... štai kada atsiranda laiko pasidomėti, kaip suteka vanduo į vonios angą mūsų pusrutulyje. O juk kai reikėjo palyginti su Pietų pusrutulio variantu, aš šiaurietiškojo nežinojau. Dabar stypsau pasistiebusi, savo įsitempusias blauzdas ir vonios nutekėjimo angą tematydama ir vis ganau mintis ratu. Kaip ir dušo srovę. Greičiau, greičiau, lėtyn lėtyn, pastovim, pakeliam galvą, vėl greityn - aplink pilvą, didžiulį mano išaugintą namelį antrąjam vaikeliui. Vanduo užburia, bet skausmo nemalšina. Bandau galvoti apie kitas padėtis, bet niekas neatrodo geriau.... O juk dar ką tik klūpojau užsikniaubusi ant fotelio ir sąrėmį iškvėpuodavau įsikniaubusi į pagalvę. Kvėpavau paklusdama senai žinomam kvėpavimo ritmui: 1-2-3-4 (įkvepiu) - dar keturis taktus pralaukiu siūsdama orą ir deguonį į labiausiai dirbančius organus - gimdos raumenis, smegenis, nesulaikomos jėgos tempiamą gimdos kaklelį, besistatančios galvutės verčiamą atgal kryžkaulį, placentą, kur visas gėris persijojamas kūdikėliui... Tada per keturis leidžiu orui iš manęs išeiti, tik visai pabaigoje "pastumdama“ jį. Iš kažkokios jogos išminties adaptavau šitą ritualą ir iš paskutiniųjų stengiuosi nepasiduoti skausmui ir jį išlaikyti. Kartais skausmas stipresnis, gena mane alsuoti bet kaip, greičiau, negalvojant... dažniausiai visgi pavyksta susidoroti ir sąrėmį praleisti kvėpuojant pagal save.
Rytas prasidėjo anksti. Tiksliau, pirmiau buvo vakaras. Sekmadienio. Futbolo čempionato finalas, spyriai pilve, gražus vakaras, atpypsėjusi pribuvėjos žinia, kad jau atostogos baigtos ir ji grįžo iš savo kelionių. Dar nežinojau, ar tai bus pribuvėjos priimtas gimdymas, ar gimdymo namuos. Nebuvau tikra. Tik tikėjausi. Ta žinutė mane matyt užbūrė. Skausmai ėmė daryti reguliarūs. Niekam nesakiau. Juk vasarojome dideliu būriu. Vyrui pašnibždėjau, kad visko gali būti. Juk jau laikas. Pilvas didelis, sunkus. Aš jaučiuosi gerai, bet lėtai...
Kai jau tikrai ritmas įsisiūbuoja, imu svajoti apie pamiegojimą. Juk reiks vargti. Futbolas pažiūrėtas, jaukiai pavakarota, dukrytė užmigdyta - ji liks su seneliais. Viena sau dėlioju planą: paryčiais miestan, kaimo prakaitą ir dulkes nuplauti tėvelių bute, kur mano augta, tada gal į gimdymo namus... Gal. Aiškinu vyrui savo planą, jis nėra visiškai tikras dėl gimdymo namie...
Miegoti tenka nedaug. Sąrėmiai riečia stipriau. Prieš numigimą ir pakilusi dar praryju septynis mažutėlius rutulėlius homeopatinio preparato padedančio gimdymo takams sėkmingai atsiverti. Išvažiuojam tik mamai tepasakę, palikę miegančius namiškius, sodybą, visą tvakios vasaros jaukų pasaulį. Tas 70 kilometrų - tikra kelionė į naują rytojų. Viskas nušviesta brėkštančio ryto šviesos, tokios vos vos. Sutinkame šernų šeimynėlę - netrukdo jie mums. Miestas dar nesikelia. Dar nei penkių ryto nėra. Sąrėmiai spaudžia mane prie sėdynės, mano rankas prie kelių ir durelių rankenos. Nedažnėja jie. Bet stiprūs. Beveik neabejoju, kad procesas ritasi ir jau gana toli nusirito.
Daugiaaukštis, mažutė vonia, remontui dešimtmetis. Prausiuosi. Viskas sutelpa į tarpus tarp sąrėmių. Rodos, ir gyventi taip galima - vis išlaukiant kelias minutes, gal net geriau mintys rikiuojasi. Tada guluosi lovon - nesinori žadinti tik vakar iš atostogų parlėkusios pribuvėjos taip anksti. Snaudžiu ir man sekasi. O saulė jau žvilgčioja pro langą. Su ja ateina ir jėgų. Vyrui sakau, nevažiuokim niekur. Būkim čia. Jis nesipriešina. Sulaukusi septintos ryto skambinu. Ateikit. Pasirodo, mes gyvenam netoliese viena kitos. Ir ji nenustemba, kad į gimdymo namus nevažiuosim. Buvau užsiminusi. Turiu visko, ko reiks: lininio siūlo, aštrias žirkles, spirito, priemonių žaizdoms ir gimdą sutraukiančios arbatos. Turiu nuojautą, kad viskas gerai. Turiu daug jėgų. Tiek daug, kad niekas nebaisu. Tik niekas tegu man netrukdo. Vyrą siunčiu snausti, pati ieškau sau patogių vietų ir pozų. Po valandos pajuntu norą stumti. Jau stoviu vonioje, prie fotelio nusibodo. Sąrėmiai nedažni, bet galingi. Kvėpavimo ritmą vis dar diktuoju aš, o ne skausmas. Kažkodėl neateina pribuvėja, matyt, mano balsas skambėjo per daug ramiai. Skambinu vėl. Paskubėkit. Ji kiek nustemba. Oho, atbėgu. Kai pagaliau trinkteli laukujės durys, aš jau labai toli skausmuose. Jau vos bepasisveikinu. Mintyse vienas klausimas: ar atsinešė tonų registravimo aparačiuką. Kaip ten ta širdelė plaka. Ji atsinešė. Nuo jos rankos prisilietimo ir balso nušvinta vonios kambarėlis. Paraginta panirti vandenin, nors prieš tai nenorėjau, mielai grimztu. Visai gera. Bet sąrėmiai jau stipresni už mane - kvėpuoti pagal save beveik nebepavyksta, pasiduodu skausmui. Tarpuose bandau atsipalaiduoti. Šiek tiek... Pribuvėja tikrina, sako: kaklelio telikęs kraštelis. Man kinktelėjus galva nuleidžia vandenis. Širdutė tuksi puikiai – tas garsas pripildo mano sielą ramybės. Ir visą ankštą vonios kambarį. Patogi ta mažytė vonia, kojoms įsiremti kaip tik... Net negalvojau niekada, kad šitaip... čia... Pribuvėja klūpo šalia, vyras – tarpdury. Suvokiu, kad labai greitai. Pradedu stumti. Pribuvėja sako, kad aš labai stipri. Prisimenu pirmą gimdymą, kai vaikelis nenorėjo leistis ir statytis. Šįkart nieko tokio nebuvo. Jaučiu kaip galvutė skinasi kelią, vienu metu ji įsiremia iki begalinio skausmo, o čia ją apima ir prilaiko rankos. Tos rankos tokios stiprios. Jos prispaudžia mano audinius prie galvutės, jaučiu, kaip jos neleidžia maniškiams plyšti, laiko - lyg kūdikio galva ir tie vartai į pasaulį būtų vienas, vienas iš kito išsineriantis organizmas. Tada iki kito sąrėmio jaučiuosi labai ypatingai. Skausmas atsitraukia, tik tas besiveržiantis iš manęs kūdikis ir jo jėga varo mano mintis ir raumenis pasirengti. Dar vienas stumtelėjimas. Vandenin išsliuogia mergytė. Mūsų siurprizas. Tos akimirkos niekas niekam nepapasakos. Ją patyrę tampame naujomis motinomis, perkrauname savo išsekusias baterijas, nusilpusias nervines jungtis, cheminių reakcijų rezervuarus ir jutiklius. Pasaulis mums vėl tampa naujas, jo centre – bejėgis kūdikis. Sukuosi savo jausmų karuselėje ir aš. Laiminga iki begalybės. Apkabinu savo mergytę, keliu ją artyn savęs, gal kiek skubėdama. Pribuvėja skubiai atsiurbia gleives mergytei iš nosytės ir burnytės. Ji kniurza, ji rausva, ji visa krutanti, gražutė... Kažkur palei ausį jaučiu susijaudinusį vyro alsavimą ir kažkokius žodžius. Pribuvėja laukia placentos. Aš kišu krūtį mažylei, ji markstosi, vaiposi, bet valgyt neima. Tiesiog gulime šiltame vandeny. Jokio plyšimo. Kaip gerai, kad visgi panirau vandenin. Placenta išplaukia su silpnu skausmeliu. Mergytė sutinka pavalgyti. Vanduo vėsta. Jau koks pusvalandis kaip mirkstame dviese. Užgimimas buvo 10 ryto. Praėjus šešioms valandoms nuo skausmingųjų sąrėmių pradžios ir dvylikai – nuo reguliarių... beveik dvigubai trumpiau, nei pirmo gimdymo metu. Mergytė nemažylė, trys su puse kg - pranašauja gydytoja, o svarstyklių tai nėra... Tada pagaliau atsidaliname – vyras mezga siūlą, kruopščiai, keletą kartų, tada kerpa virkštę. Lipam lauk, neatsiskirdamos, gulames nuskalbtuosna mamos pataluosna. Gera gera. Pribuvėja apžiūri kūdikėlį, o gal ir neapžiūri - net nebežinau. Sako, kad geri jos balai - kvėpavimas, odos spalva... Man pakanka to, kad matau ir jaučiu ją sveiką. Ir valgančią. Paskui užmiegančią su tokia kategoriška veido išraiška, lyg sakančia – ATĖJAU ŠTAI.
Tada jau skambiname, prisipažįstame, kad vaikelio nėr kuom pasverti, kad pasitiko ją ne pirštinėtos lateksu rankos, kad ta pati senutėlė vonia staiga tapo palaiminta kūdikio atėjimo. Amžiams. Nors niekas turbūt tądien neatkreipė dėmesio į keletą triukšmingų pasivaitojimų daugiabučio vonioje, net jei ką ir girdėjo. Namo dirbantieji dirbo, pensininkės tupėjo palei laiptinės duris ir neįtarė, koks skanus paskalų taikinys įriedėjo į vieną iš butų, pasidaugino ir tuoj išlys lyg niekur nieko pasirodyti...
Kitą dieną važiavome pasirodyti gydytojai, gauti pripažinimą, kad pasaulį išvydo naujas žmogus. Gavome. Svėrėme tris su puse. Gydytoja, šįkart naujagimių, irgi buvo ypatingai gera. Dievas man šiam gimdymui atsiuntė dvi nuostabias globėjas. Po apžiūros nesinorėjo išeiti.
Skausmais apvainikuotas kiekvienas maitinimas, nei nemaniau, kad antro gimdymo išvarginta gimda taip skaudžiai susitraukia. Bet dienos lekia džiugesyje...Mergytukė labai rami, gerai miega ir valgo. Darosi storulė. Tuoj sulauksim penkių mėnesių. Vyresnioji iškart užaugo man akyse – ir fiziškai, ir psichologiškai. Mano užvadėlė. Pas ją grįžome visi po kelių dienų. Gyvenimas vėl pasileido krykštaudamas bėgti vasaros takeliais, tik šį kartą jį nulydėjo dar vienas kūdikiškas, tyras, nekaltas, nesužeistas ir nesumeluotas vapėjimas. Pati saldžiausia pasaulyje muzika...

Papasakoju šią istoriją, kad sustiprinčiau tikėjimą tų, kurios nori gimdymą patirti ir išgyventi savo jėgomis ir savo atsakomybe. Pavojai laukia ne ten, kur nėra technikos. Pavojus tyko ten, kur nesiklausoma gamtos ir kūno kalbos, kur skubama ir gyvenama pagal taisykles. Jaučiausi saugi toje ankštoje vonioje su viena pribuvėja ir savo vyru. Nenoriu aiškinti, kaip būtų, jei būtų... Situacijų ir jų sprendimų milijonai. Tiesiog tikiu, kad Viešpats man leido pajusti savo galią, paklusti savo nuojautai ir kad aš nesuklydau. Ir to linkiu visiems ieškantiems. Nebijokite ir nepasiduokite.