Šiandien mielai perskaičiau vieno Amerikos lietuvio gyvenimo filosofijos aprašymą.
Rekomenduoju. Ir skaityti, ir gal gyventi panašiai. Dažnai su akmeniu ant širdies...
Atnaujinau savo ūkį. HiPiukas laptopas ėmė veikti nesuderinamai su mano poreikiais, todėl ilgai atidėliojusi pagaliau ėmiausi kalėdinės dovanos Lenovo. Ji maloniai primena IBMą, bet irgi veikia ydingai. Dabar tupiu prikabinta prie laido, nes bevielis internetas nepasiekia šito įnoringo laptopo. Įtariu, kad tai tik mano klaida, o gal ir rauteris sukaito, mat gulėjo saulėje ilgai.
Saulė plieskia be perstojo. Vakar nubučiavo mus gerokai, kai tik drįsome dieną prie baseino pagulėti. Kaip tik keičiasi sezonas. Monsoon - lietingą orą nešančio vėjo pūtimo - pabaiga žada tik dar karštesnį ir sausesnį orelį. Mano nuotaika nuo to negerėja.
Vertėjavimo darbų mažėjant ir laisvalaikiui ilgėjant (deja deja) kartais praleidžiu kokį pusdienį virtuvėje (žr. žemiau). O vėliau žiūrėk ir kokį paveikslą kryžiuku siuvinėtą parodysiu...
Rodau savo kulinarinius pasiekimus ir parduotuvių lentynų ypatumus. Kol kas neturiu vaizdų apie Tom Yum sriubos gamybą (ji mielas perliukas iš Thai virtuvės). Pradėjau nuo originalo - mėlyno imbiero, citrinžolės, laimo lapų ir sulčių, čili pipiriukų ir koriandro mišinio. Dabar apsileidau - naudoju gatavą pastą, kuri labai puikiai pripildo puodą tinkamo skonio ir aštrumo. Pilu ir kokoso pieno - tada sriuba vadinasi Tom Kha. Bet gamyboje tiek daug visokių subtilumų, kad tebesijaučiu naujoke.
Jau senokai nevalgau mėsos (su menkom išimtim, kai buvo nesusilaikyta BBQ iškyloje). Todėl sriuboje dažniausiai plaukioja krevetės ir grybukai.
Na pradedu video kulinarinį reportažą iš Singapuro su keletu receptų. Skanaus :)
Čia mano mėgiama indiška duonelė Prata (šikart ypatingai išpūsta ir susukta į triūbą) su bliūdeliu aštrios lęšių ir "nesuprasiko" sriubos Dalo. Sofijos favoritė - japoniška priešpiečių dėžutė.
Čia mano pusrytinė naujoviška košė - balandos sėklų. Quinoa vadinasi, gimusi actekų krašte. Seniai norėjau paragauti. Įdomi. Pakepinus sėkliukes svieste, verdu ketvirtį valandos, maždaug. Gardinu kaip šauna į galvą. Man skaniausia su kepintais pomidorais ar kitomis daržovėmis - jau pietums. Įdomios kruopos. Gal reiks lietuvišką balandą nubraukti ir išvirti? Kodėl gi ne.
Čia tik kainų iliustracija - skanūs (turbūt) ir japoniški produktai kainuoja nemažai. Du pomidorai už penkiolika singapurietiškų arba dvigubai tiek lietuviškų pinigų.
O čia raudonasis drakono vaisius. Nieko ypatingo. Yra ir ne raudonas... Aš vistiek mėgstu mango, arbūzą ir braškes... Nieko naujo ypatingo neradau.
Vieną vakarą man beveik puikiai pavyko užkepti kamemeberto sūrį. Nieko sveiko, bet labai skanu ir sotu. Kamemberto griežinėlius voliojame į kiaušinio plakinį, paskui į džiuvėsėlius ir dar kartą pakartojam nuo plakinio - tada verdame aliejuje. Valgome su kokia mėgiama uogiene ar čatniu (pirktinis, mano atveju, bet skanus - persikų). Nusižiūrėjau patiekalą Švedijoje, originalaus recepto net neieškojau...
O čia žemiau: nuo jogos mitybos blogo nusirašyta super faina vakarienė: falafeliai bulvinės duonos suktiniuose (su šia duonele "suženyjau" pati, tokį teturėjau produktų pasirinkimą). Patiko. Gal kiek daugoka darbo. Bet gaminsiu ir dar.
Patys mano falafeliai, netaisyklingi, nes aš pasidariau "minkštoką" tešlą ir į aliejų ją "drėbiau" šaukštu. Masei reikia avinžirnių miltų arba virtų sutrintų avinžirnių, sublenderiuoto kopūsto, ypatingo prieskonių mišinio, kurį aš pakeičiau kumino mišiniu, smulkiai kapotų petražolių, pipirų. Suvoliojus ar kitaip suformavus rutuliukus kepame aliejuje, nusausiname riebalų perteklių. Proporcijų ir puikaus prieskonių aprašymo ieškokite jogos mityboje
Duonutė irgi iš to paties šaltinio. Virtų bulvių masė, šiek tiek aliejaus (arba stebuklingo sviesto ghee) su miltais ir prieskoniais (naudojau oregano ir pipirus, bei, aišku, druską) kočiojama ir atsargiai perkėlus į keptuvę (man labai plyšo) kepama sausai. Apkepus dar šilta komponuojama su falafeliais, šviežiomis daržovėmis ir jogurtiniu-česnakiniu padažu (jį darau tiesiog išspausdama česnako, pridėdama druskos, žolelių ir pipirų į tirštą natūralų jogurtą (Bariūnų rūgpienį lietuviškose parduotuvėse imčiau mieliausiai). Vyniojame kas kaip mokame. Aš, rodos, ilgai stebėjusi tai darančius arabus kioskeliuose visame pasaulyje, gražiai susukti pati nesugebu. Bet skonis vistiek geras. Sotu.
Prieš vyniojimą... ir įdėkite konservuoto aštriojo pipiro ankštelę - labai smagiai tinka.
Na, gal jau skubėsite gaminti?
Man galite siūsti prieskoninių lauktuvių pageidavimus. Citrinžolės Remigijui būtinai nepamiršiu. Kam dar ko?
