Sveiki visi mieli lankantys, užsukantys, parašantys. Labai tikiuosi, kad jus ištiko koks nors mielas Kalėdinis stebuklas. Ir kad pasitinkate Naujuosius pilni gerų minčių ir planų.

Papasakosiu apie savo Kalėdas. Kadangi didmiestis užkniso negyvai, užsakiau šeimynai siurprizą (svečiuose anyta - tai ir jai). Pastudijavusi Wikitravel, atradau, kad netoli, patogiai priplaukiamas yra Indonezijos Riau salynas. Vienoje lankomiausių salų, Bintane, singapūriečiai turi spygliuota tvora atitvertą rojaus kampelį - pliažus, kurortus, golfo laukus, aptarnavimą... Bet tai neturi nieko bendro su Indonezijos gyvenimu. Jo galima paragauti nuvykus į tą pačią salą, tik į kitas vietas - tai dažnai šeimyniniai "viešbučiai" - trobelės pajūry su šiokiu tokiu aptarnavimu.

Vieną užsakiau mums. Juokinga kaina, kiek neramu dėl saugumo ir patikimumo. Bičas atvažiuoja į namus parduoti mums bilietų, pasako, kad mus kažkas pasitiks prie kelto... Tenka patikėti.

Išplaukiame Kalėdų rytą, pasveikinę katališkai šventę ir susikrovę mini kuprines, juk kelioms dienoms. Keltas iškart nuteikė tinkamai: perpildytas, kas antras keleivis rūko, vyrai tuoj ėmė gerti alų, vaikai verkti, Singapūras tolo ir darėsi linksma. Buvo dar dvi porelės baltaodžių, o beveik visi kiti buvo indoneziečiai.



Plaukėme dvi valandas ir vėlavome.

Labai jau buvo neaišku, kas mus pasitiks... Dar reikėjo gauti vizas. Davė. Buvo karšta ir jokių kondicionierių, tualetai tupimi, vanduo nuliejamas iš kibiro...

Mus pasitiko - mergina, gal net viena iš savininkių... Bičas su mašina mus nuvežė per visą salą. Pakeliui prisižiūrėjau: bekelės - raudono molio, motorolerių spiečių aptuptų žmonėmis ir vaikais (net kūdikiais), kažkokių pardavyklėlių - limonado, čipsų, benzino plastiko buteliuose (tiems patiems motoroleriams). Lūšnynai nesibaigiantys, purvynas (raudonas), pulkai vaikų... Labai užkemšantis visus kasdienos nusiskundimus vaizdas. Tik foto nepadariau, nes dėl vairavimo stiliaus turėjau laikytis įsikibusi automobilio detalių.

Kurortas vadinosi Ocean Bay. Keliolika trobelių, vadinamų kelongais, nendriniais stogais, ant pastolių. Takeliai tarp jų irgi. Restoranėlis irgi. Viskas ant vandens. Nuolat bangos triukšmauja. Vidury, tinklu atitvertoje erdvėje žvejojama - matyti visokių įdomių žuvų.

Visas kaimas subridęs jūron, nameliai ties pat potvynio riba, visur kažkokie kažikur vedantys poliai, pilna plaukiojančių namukų. Viskas sukalta iš lentgalių, suraišiota virvėmis.

Dažnai matyti, kai žmonės tiesiog brenda jūron (ji čia sekli), toli toli ir žvejoja, ar gaudo krabus ar kitas būtybes įvairiausiais būdais. Moterys slepia kūną - Indonezija musulmoniška ir dar pati didžiausia valstybė. Labai suvargę žmonės, bet labai nori bendrauti. Jei eini pakrante bėga pakalbėti, pasakoja apie save, neša parodyti vaikus... Didelis skurdas ir dar didesnis nuoširdumas...

Trobelėse - lova su moskitų tinkleliu, patalynė, rankšluostis, kriauklė, dušas (vanduo tik šaltas ir jo labai silpnai), tualetas - tiesiai jūron (ilgai negalėjau patikėti), nupilamas iš kibiro.

Viskas. Sėdėjimas ir žiūrėjimas jūron, skaitymas, pasivaikščiojimai... Nuplaukimas iki kitos salos (foto žemiau), kur smagu maudytis (nes švariau...?...), puikus masažas merginų atliekamas tokioj pačioj lūšnoj bet jau su kondicionieriumi... Laikas slinko lėtai ir buvo daug daug mąstymo.

Kita didelė laiko dalis sunaudota valgymui. Buvau perspėta, kad angliškai bus sunku bendrauti, tai užsakiau, kad maistas būtų "included". Ir gerai, nes meniu būtume paklydę. Jis visas visutėlis iš jūros - žuvys (virtos, keptos, garintos, su galvomis ir be), kalmarai, krabai, sraigės, kiti moliuskai. Niekad nebuvau didi gerbėja, o po šių trijų dienų darausi " jūros gėrybių vegetarė". Šiaip - dažniausiai buvo skanu, kartais labai.

Desertui vaisiai. Gerti - kokoso riešuto viduriai (balzganas vanduo ir šaukštas tirščių pagrandymui) - nelabai skanu...

Malonus aptarnavimas, gausus stalas, žmonės - stebuklingai draugiški. Yra alaus, tiesa kainos vos ne singapūriškos...

Nuotrauka ne kokia, bet kažkaip nesisekė fotografuoti...

Lietus lijo dažnai, oras permainingas, potvyniai atoslūgiai, gražios kriauklės... Kiek įspūdžių dar nesusigulėję...

Kelionė atgal - vėl baugokas vairavimas, keltas - vėluojantis ir pilnas, Singapūras - manikiūruotas ir sterilus. Nepasiilgau...

Indonezija lieka atminty kaip laukinis, nešvarus, bet labai širdingas kraštas. Vėl ten važiuočiau. Tik gal su grupe draugų, kerziniais batais, be vaikų ir be atgalinių bilietų.

naujame bute

Mes jau savaitę gyvename naujame bute. Namais jo vadinti dar nesinori ir, tikiuosi, nereiks.
Na metai prabėgs. Bet šaknų juk neįleisim...
Apsipratimas vyksta. Juk ir šuo...
Čia labai saulėta ir šviesu, visas butas - stiklo, balto klinkerio, baltų sienų ir baltų baldų derinys. Dar keletas elementų iš mūsų praeities ir Ikea - bet vistiek, balta ir akinama.
Grindys man varo neviltį. Nesu švaruolė, bet ant šitų kiekvienas plaukas akis bado. Saulės pakaitintos skrajoja dulkelės, o net švariausia šluostė braukia kaip purvinu skuduru iš mūsų mokyklų valytojų kibirų.
Vanduo - galima kavą plikyti, jei atsuki karštą. Bijau buitinių nudegimų. Kai kurie dizaino sprendimai labiau nei nesuprantami... Bet. Juk mes laikinai.
Štai tas baltumas:



Gera šiame bute yra tai, kad jis netoli MRT (to greito traukinuko, kuris visur veža), kad jis ne centre ir kad pro visų kambarių langus matosi žalias medžiais apaugęs šlaitas, virš kurio tik šiek tiek kyšo naujausio Singapūro technologijų lopšio - Fuzionopolio (nu ir vardelis) bokštas.
Va toks:




Mes gyveme tarp dviejų tokių mokslo ir technologijų monstrų - Biopolio ir Fuzionopolio. Mūsų rezidencijų kompleksas, matyt, sukurtas pasaulinio lygio mokslininkams, kurie čia turėjo suplūsti. Bet tiek gyvenamieji būstai, tiek laboratorijos ambicingai stūkso pustuštės. Statybos tebevyksta. Burbulas tebesipučia. O gal tik aš karksiu, kad burbulas...
Mano darbo paieškos buvo labai kuklios - keletas aplikacijų, pora atsakymų (viena neturi pinigų, kitas dar pagalvos), skelbimai kabo seni, pažįstamų neturiu, daug noro dirbti tuose monstruose irgi. Matysim.
Sofijai darželį jau išrinkau. Bet jie čia tokie taisyklių vergai, kad gali kas ir nepavykti. Pvz., kaip gi jie priims nevakcinuotą vaiką???

Kūrimosi procesas tebesitęsia. Jau turėjome svečių, jau apšildėme orkaitę, išbandėme visus baseinus... Pirma diena atrodė taip:



Dabar kiek gražiau, parodysiu, kai kokią nors kalėdinę dekoraciją sumontuosiu. Kol kas turiu tik žvakių. Kurios 30 laipsnių karštyje, kiek mažiau džiugina. Bet Sofijai aiškinu apie Adventą, laukimą, šventės artėjimą... O šiaip mes prie šito lango į kiemą tykome svečių ir kaimynų - gal su kuo susidraugausim.





Miesto centre nebebuvom ir kaži...

Dar apie jų buitį: daugelyje butų (bet ne mūsų) šiukšlių vamzdis virtuvėje. Atsidarai langelį, kad ir kas penkias min. Gal ir kaimynai. Jie sako, nesmirda. Netikiu. Nedunda. Irgi netikiu.
Batus visi palieka prie durų ir vaikšto basi: namuose, vaikų darželiuose.... bet man tai nelabai... Ateina koks indusiukas ilgais ilgais nagais ir subraižo parketą :) (pas mus miegamuosiuose parketas).
Visur kondicionieriai. Reguliuojamas lempų šviesos intensyvumas, durų telefonas - su video, prie kiekvieno šilto vandens krano kaitintuvo jungiklis - lyg ir taupymas, jei išjungi ir dešimt minučių prieš naudojimą įjungi....
Rozetės vėl kitokios...
Dar pas mus nėra (o daugelyje namų yra) apsaugos nuo karo kambariuko. Jis metalizuotomis storomis sienomis, seifinėmis durimis, jame yra lizdas elektrai ir TV. Kodėl? O gi todėl, kad šiais laikais ten apgyvendinamos tarnaitės. Belangėje. Tarnaites čia turi labai labai daug kas. Mergina iš Indonezijos kainuoja 400 Singapūro dolerių (dvigubai litų, beveik), mėnesiui, jai priklauso viena išeiginė. Ji verda, valo, žiūri vaikus. Tai visiškai legalu ir priimtina. Na, tik ne man. Kažkaip per ryškiai žmonės išsisluoksniavę. Bado akis ir širdį. Kaip ir visi tie "gastorbaiteriai" (guest arbeiter - ar kaip panašiai vokiškai). Jie visi murzini, suvargę, iš Indonezijos ar pan., juos vežuoja priekabose būriais, pietų karštį jie prasnaudžia kur pavėsy ant žemės, dirba ištisas savaites... Kaip kur jie gyvena?
Kas mums leido šitaip juos išnaudoti? Tegu tie grąšiai ir yra jiems tikras išganymas, bet kas gali siūlyti tokias sąlygas ir tokius grąšius? Visiems toleruojant.
Todėl ir noriu, kad Azijos burbulas sprogtų. Net jei jis ne burbulas, o realus augimas. Vistiek noriu, kad jis sustotų.
Na, revoliucijos nekelsiu, eisiu, išsiliesiu skaitydama Medicinos Eretiko išpažintį (Confessions of Medical Heretic, Robert S. Mendelsohn, 1979). Jaučiuosi panašiai.

Laikas parašyti, pasakiau sau... Kol pasaulis išsijuosęs greitina elementariąsias daleles iki uodo skrydžio energijos, kol Dubajuje verkia prasiskolinę statybų magnatai (nors labiau verkia turbūt vargšai statybininkai indai...), kol visi spėlioja, ar gerai šiemet pirks Kalėdų dovanas piliečiai pasaulyje, kol Lietuvoje gripas guldo visus į lovas - aš čia savo nepasitenkinimą Singapuru toliau auginu.

Nors smagu padrybsoti prie prabangaus tekančio vandens baseino ir apsilankyti koktelių vakarėlyje nuolatiniams Shangri-La viešbučių klientams - BET. Kyla tik didesnis ir didesnis noras to nematyti, kartais ... susprogdinti, sugadinti tą švytinčią prabangą. O tos beprotiškais kiekiais išbirę prabangios parduotuvės... kodėl jos dar nebankrutavo? Kiek jose perkančių? Vienas per dieną?

Kol piktinsiuos, jūs pasižvalgykite mūsų artimiausioje eglutėje (taip taip - jos viduje, ji "įeinama"):

Eglutes jie užžiebė anksti, dėl APEC susitikimo, kurį aplankęs B.Obama gyveno visai šalia, viešbutyje ir mums padovanojo daug neprašyto policininkų dėmesio.

Jau kelios savaitės jaukinamės šitą Azijos tigrą. Radome, kur maisto produktai įperkami, neradome draugų, suvargome tyrinėdami Paukščių parką ir Zoo sodą. Jie gi visur vienodi, nelaisve prasmirdę...
Prisijaukinti miesto dar nepasisekė. Kalėdoms norisi sprukti. Gal į Australiją???
Kol kas pasprunkame burgerių pavalgyti į Burger Kingą. Ir tai duona... :)
Amerikietiškų ir kitokių vakarietiškų įstaigų čia būriai. Lyg būčiau jų pasiilgusi... tci.
Pasigrožėkite:

Bet aš nusiteikusi prieš korporacijas ir neleidžiu Vadimui eiti į Starbucks (Friends do not let friends go to Starbucks). Bet kita vertus, jie perka Fair Trade kavą ir remia kavos augintojus...

Prasidėjus adventui planuoju puošti naujus namus, į kuriuos kraustysimės savaitgalį (padės Ikea, yeahhh), labai labai riboti mėsos vartojimą (juk tiek gėrybių iš jūros čia, kartais, tiesa, natūraliai smirstelėjusių), suruošti mini dovanėles artimiesiems ir draugams, pasvajoti apie "pasiplovimą" iš šitos didmiestinės Azijos, mažiau dirbti, daugiau galvoti ir jogą praktikuoti. Visko ir nesupasakosi.

Kitą reportažą privalau padaryti su kulinariniais intarpais (juk tiek prisiragavome) ir su naujų namų vaizdais. Adreso dar neturiu. Bet bilietų pas mus į svečius prašom ieškotis. Kas žino, kaip ilgai čia tempsime...

Dabar jau eglutė iš išorės ir jaukaus, sveiko, tylaus Advento linkėjimas...