aš turiu savo sostinę. Ten važiuoju kas penktadienį. Mielai lieku iki vėlumos, leidžiu lietingas ir saulėtas dienas, pažįstu visus... Tai tik mažas kaimas. O man - sostinė. Lengvai palieku kultūra šurmuliuojantį Vilnių (oi, kiek čia reginių) ir lekiu kaiman. Ten iki šiol žolėje rastum karkvabalių kūnelių (oi tie meilės riteriai), ten ežere šaltas ir dumblinas vanduo toks mielas, draugės iš pačios giliausios vaikystės, ateina su žemuogių rieškutėm. Oi gera vasara. Jau net šilčiau tapo.
Štai toks mano sostinėje rytas:
Ruošiu save kvapniai kelionei į Grasą. Iš ten tikiuosi parvežti skanesnių ispūdžių.
Nors ... juk neseniai išpildžiau savo svajonę, nuėjau į Boriso Grebenshchikovo koncertą. Mano sudievintas balsas ir žodžiai skambejo šv.Kotrynos bažnyčioje, gal kartais žemiškai. Bet buvo vistiek ypatingai šilta širdyje. Ir grojo mums Tri sestry.
Po koncerto liko klausimas, užduodamas naujame Balto Arklio albume:
Tai ką gi mums daryti su girtu jūreiviu?
