my application

Paryžiuje tik merginos

Kartą pabandėme penkiese (visos suaugę nepabijokime to žodžio, vidutinio amžiaus moterys :))pamatyti Paryžių per keturias dienas. Kas iš to gavosi ir ar verta eiti mūsų keliais - skaitykite ir spręskite patys. Pirmas vakaras: kelionė iki Vilniaus oro uosto, skrupulinga Ryanairo bagažo patikra, pasistumdymas prie sulaipinimo vartų, sumuštiniai lėktuve - tikrai galima ir rekomenduojama užkandžiauti savo maistu, tik skysčių gausūs indeliai (pvz., maži Starkos butelaičiai), turėtų būti ištraukiami ir atskirai parodomi maišelyje. Tada jau visai vakarinis atvykimas, Bovės oro uostas, autobusas iki Port Mailliot (bilietus pirkome pirmyn atgal, dukart po šešiolika eurų; kasai nedirbant - debitinė kortelė bilietų pardavimo automate gali ir nesuveikti (teko sutikti tokių atvejų), reik kreditinės arba grynų). Paryžius laukė svetingai, juk stoties sutemose mus pasitiko Dalia (nėra tinkamų žodžių atsidėkoti jai). Tuomet pasivaikščiojome iki metro, o tiksliau RER traukinuko: pirmi bilietai, važiavimas iki Cite Universitaire, keli žingsniai - ir mes jaukiame, stilingame Dalios bute. Čia erdvu ir elegantiška, lovų nedaug, tai dvi iš penketuko gauna kambarėlį, skirtą tarnams ir maloniai paskolintą mums kaimynės... Kitos dvi sofą, aš - čiužinį. Tuoj atsukami Starkos mini butelaičiai, suraikoma juoda duona ir dešra, išgeriamos šeimininkės sultys. Reikia ir rytdieną planuoti ir šiaip klegėti. Gulame gerokai vėlai. Antra diena (šeštadienis): kylame ir vienos be Dalios drąsiai apsiperkame turguje (rekomenduojama ir kitiems, pagal galimybes, netoli gyvenamos vietos susirasti tokią pramogą), o tada važiuojame miestan (naudojamės vienkartiniai bilietais, parduodamais po dešimt vnt., neišvažiuojame iš Paryžiaus miesto centro ribų ir tikrai nepasigendame "passo" - nes sunaudojame du - tris per dieną), lipame prie Notre Dame, minioje pasistumdžiusios vos nepasimetame. Aikštėje priešais Katedrą pastatyta didelė laikina platforma 850-čio jubiliejui. Į požemį nesileidžiame, vidun eilė baisi. Aplink Katedrą eidamos žioplinėjame ir fotografuojamės. Tada sukame prie nuostabaus grožio bažnytėlės, Saint Chapel, ji visai šalia ir tikrai verta dėmesio. Dar šalia ir kalėjimo likutis, Conciergerie, mes jo neaplankėme, bet Marija Antuanetė tai ten sėdėjo. Prie muziejų prašo parodyti rankinių turinį, mano kuprinėje buvo peilis (sūriui) ir kamščiatraukis (kamščiui), tai man sąžiningai juos parodžius, buvau neįleista. Galima ir neparodyti, manau. Dažniausiai apieškoma labai paviršutiniškai. Aš koplyčią apžiūrėjau vėleliau, kai perdaviau kuprinę jau apžiūrėjusioms. Priešpiečiams skanavome grikių miltų blynų su kumpiu ir sūriu (blynai su įvairiausiai įdarais yra turbūt geriausia priešpiečio kombinacija Paryžiuje), eilei sumažėjus patekome ir į Notre-Dame vidų, paskui atėjo laikas kavai. Paryžiuje taip lengva užsikrėsti noru sėdėti ir apžiūrinėti minią su puodeliu espresso (kam ir cigaretė labai tinka/patinka). Tai susėdome kavinaitėje, dar ir desertų ėmėme. Creme-brulle labai puikus, kruasanas su šokoladu irgi labai tinka, šiaip - desertai puikūs ir labai smagu juos ragauti ir dalintis. Luvran įžengėme kylant lietui, perbėgus jo kiemais lietaus nuojautos tik stiprėjo, paskui sumenko - tada nusprendėme traukti tolyn į Tuileri sodus. Gėlynų mada Paryžiuje, o ko gero ir visoje Europoje, dabar kažkokia prieskoninių darželių/močiučių gėlynų stiliaus. Gėlės kuklios ir senoviškos, pasodinta laukų gėlių, visos pristatomos kortele su vardais... Kėdutėse sėdinėjantis ir popietę leidžiantis Paryžiaus ir turistų būrys Tuileri soduose nuteikia kažkaip ramiai. Mes susigundėme pasėdėti su užkandžiais ir Rose vynu po medžiais - taip jau jauku viskas atrodė. Tada dar darbo dienai baigiantis skubiai apibėgome Oranžeriją - labai jauki ir miela, C. Monet vandens lelijoms skirta galerija. Rekomenduojama skirti daugiau nei pusvalandį, tačiau likus pusvalandžiui - mažiau lankytojų ir nuo 7.5 iki 5 eurų papigintas įėjimo bilietas (bent jau mums taip pasisekė). Be didelių Monet drobių, prie kurių norisi pasėdėti, Oranžerijoje yra ir kitų impresionistų kūrinių. Na o iš Oranžerijos, pro didingą Konkordo aikštę telieka pasileisti Eliziejaus laukais. Mes juos tiesiog perėjome, muzikos prekių parduotuvėje pirkome vinilinių plokštelių (labai jau miela dovana, kas turi kuo groti), pasiekėme Triumfo Arką. Po ja būriavosi ir turistų, ir vietinių pasipuošusių kariškių būriai. Daug dėmesio karams ir jų didvyriams šioje revoliucijų šalyje skiriama... Visiškai nuvaikščiotas kojas parvežėme namo, dar vietiškai pasivaikščiojome keturiolikto rajono krašte, parkas ir vietinės gatvelės visai vertos pažioplinėjimo. Trečia diena (sekmadienis): kylame iki kepyklos, ten įsigyjame dėželę stebuklingai atrodančių konditerijos gaminių, Keliaujame blusturgiais šurmuliuojančiomis gatvelėmis: pasiekiame Sorboną, Panteoną... Pakeliui perkame kas ko rankoj nešiojamo užkąsti (kebabų, burito arba bagetėje įmontuotą sumuštinį), pavalgyti sudėdami Lutece arenoje, kur Paryžius ir prasidėjo. Čia pirmieji gyventojai parizijai ir dabartiniai paryžiečiai net lietui lyjant gainiojo ir gainioja kamuolį... Pavalgę vėl sukame pro miesto salą su Notre-Dame, kertame ją link Bastilijos aikštės, kur Bastilijos, aišku, nebėra, tik skani kava. Aplankome Vosges aikštę gražuolę. Ilgai žioplinėjame Marais rajone, kur gyvena daug žydų ir gėjų. Čia super skanūs falafeliai (deja lieka neparagauti), oriniai ir šiaip - grafiti jaukiai dekoruotose gatvelėse gerai žmogus jautiesi. Išneša mus ta žioplinėjanti minia prie Pompidu centro, Stravinskio fontano figūrų fone sunaikiname tą super didelį orinį pyragaitį, einame vidun. Ten dvi mandresnės suvenyrų parduotuvėlės su dailininkų šedevrais perkeltais į spalvinimo knygeles, su visokiais mielais dizainieriškais buities dalykėliais ir gerais atvirukais. Čia dar vyksta šokinėjimo nuo aukštos pakylos ant pripučiamo čiužinio instaliacija - ji atrodo savižudiškai ir yra atliekama profesionalų, aišku. Modernaus meno žiūrėti neiname, iš Pompidu patraukiame... rodos, link Eifelio. Nebepamenu, kada tą šedevrą apžiūrėjome. O juk ir lijo prieigose, ir vyna parke gėrėm, ir su visom stiklnaitėm bėgom pavėsinen slėptis... Gražus bokštas, paminklas inžinerijai, nepakylame (tiek jau to), lekiame vakarienės ieškoti. Ją randame Le Select restorane, Montparnase. Nepasiekiame kitų rekomenduotų "arklidžių", bet liekame patenkintos. Sako, reikia ragauti midijas, gaidį vyne, Burgonės jautieną... Bet, tiesą sakant, kiekviena savo jutiklių paklauso užsisakydamos. Gerai, kad turime vertėją Dalią - angliškai dažnai susirodyti tampa sudėtinga ir kiek erzina... Po vakarienės per Montparnasą (kapines paliekame šone) ilgai einame namo. Ketvirta diena (pirmadienis): ryte keliaujame pamatyti kad ir atvirukuose visai nuvalkiotą Mulen Ruge, kabarojamės aukštyn į Montmartrą, turgelyje nesigundome keliolika minučių priešiamais portretais (tik pagalvoju, kad kai atsivešiu dukras - tada), lankome suvenyrų knaipes ir gražuolę Sacre Coeur bažnyčią, sėdime ir kramsnojame lietuviškus (vis dar) užkandžius ant jos laiptų. Paskui ritamės žemyn, apsiperkame papėdėje Fragonard krautuvėlėje, nors planuojame ir muziejų jų aplankyti. Tada dar užkandžiai (jau pamėgtas bulvių apkepas: plonai raikytos bulvės susluoksniuotos ir užkeptos Bešamelio padaže, su kokiu nors mėsos gabalaičiu. Pilnais pilvais sukame pro Operą ir su kinų bei rusų grupėmis (kiek nepasisekė) sugarmame į Fragonard muziejų. Ten mini kolekcija, tik menka dalis to, ką teko matyti Grasse. O dar tos klegančios grupės. Net apsipirkti sunku :)... Tada suplanuota kelionė iki Defence - naujo biznio rajono, kur Karuselės ir Triumfo arkos tęsinyje stūkso didinga naujoviška Arka. Ten ir didelis prekybos centras, ir skulptūros visokios modernios, ir šiaip pasitrainiojimas betono ir stiklo džiunglėse. Man ten patiko... Pagaliau sugalvojame, kad seniai sugalvotam pasiplaukiojimui vakarine Sena lieka du vakarai. Reikia veikti, todėl grįžtame į centrą. Imamės krantinėje ieškoti laivelio vakarinei kelionei: vieni laivai plaukimus baigia iki sutemų, kiti - su vakarienėmis, prieplaukos viena nuo kitos nutolę - tai ilgai renkames. Pakeliui, aišku, susiorganizuojame vyno su sumuštiniais ant tilto. Saulė dar aukštai, bet vėjuota, gaubiamės antklodėle - bet vistiek smagiai gaunasi. Pagaliau išsirenkame Batoeaux Parisien ir naktinis Paryžius nuo upės mums pasirodo su visais paupio išgėrinėtojų užpakaliais, šviesomis, šalčiu ir atšvaitais... Belieka kelionė miegot... Penkta diena (antradienis): Rytinis žvalumas paskiriamas Orse Muziejui. Čia labai įtemptai "dirbame" dvi valandas, labai vertinga ir įspūdinga pamatyti vieną gražiausių kolekcijų. Apima nenusakoma pagarba šitai maištingai, tiek daug nupiešusiai ir sukūrusiai tautai, miestui... Viską jau mačiusi Dalia pasitinka mus prie Saint Mišelio fontano, tada išsirenkami priešpietiniai falafeliai. Ir patraukiame Saint-Germain gatvelėmis. Randame skanėstų parduotuvių, kažkokių išskirtinių molekulinės konditerijos laboratorijų, seniausia pasaulio (???) kavinę. Vietoj planuotos vakarienės restorane, parduotuvėje renkamės tiesiog puikių produktų piknikui (bagečių, sūrio, svogūnų uogienės, dešros, humuso, alyvuogių) rinkin5 ir vykdome planą "pasisėdėjimas ant akmenų Senos pakrantėje". Ten publika smagi, mums jauku ir šilta su visais savo užklotukais... Sutemus belieka kelionė miegot. Šešta diena: vizitas lauktuvių į keletą artimiausių krautuvėlių (aišku, kepyklėlę, aišku makaronų), paskutinis RER ir metro duetas iki Triumfo arkos nuskraidina greit, ten gabalaitis pėsčiomis, paskutiniai pirkiniai ir maistas. Ir vėl autobusas iki lėktuvo, ir vėl visa laipinimosi/skrydžio/išsilaipinimo pasaka iki Vilniaus. Čia šilčiau. Paryžius buvo labai šaltas ir kartais šlapias. Bet liko labai šiltas mus priėmusios Dalios, revoliucijose besisupančio miesto, neišsemiamų meno lobių ir skanių skanių pavalgymų įspūdis. Dabar jau belieka bandyti atkartoti kai kurių patiekalų skonius, dalintis prisiminimais ir svajoti apie naujas galimybes pamatyti Paryžių.

Vėlinės

apleistas dienoraštis ėmė ir vėl mane pašaukė. Susikaupė. Vėlinės šiemet, kaip jau ne kartą, toli nuo artimųjų ir mirusių artimųjų kapų. Žvakelė ant stalo čia, Houstone, niekaip man neatrodo artima tai vėjy besiplaikstančiai žvakučių jūrai Lietuvos kapuose. Nors Sofijos choras giedojo mišiose ir aš pabuvau Dievo namuos - vistiek negana. Ėmiau vaikams pasakoti apie senelius, prisiminiau save mažą, kas vakarą susikraustančią močiutės lovon prisiminimų klausytis. Dabar esu savo mergaitėms vienas tas ryšio su Lietuva ir ten likusiomis jų šaknimis (pusiau šaknimis :)) šaltinis. Pasakojau... apie senus gyvenimo papročius, keistumus ir žmones. Kaip viena močiutė vadinosi baba Stasė, kita - baba Renė, kaip tada mokėjau laisvai kalbėti kaimiškai (aukštaitiškai tarmiškai, ko gero), kaip kas savaitgalį ir ištisą vasarą leisdavau išimtinai tiktai kaime ir miestas vasarą man buvo kažkoks nepažįstamas ir nejaukus reiškinys... pasakojau, kad viena baba buvo griežta, liepdavo suvalgyti visą maistą lėkštėje ir vakarais plautis kojas, kita - nekontroliavo taip jau labai. Vienuose namuose nuolat buvo triukšmo, barnių, šiaip kalbų ir šurmulio, kituose daugiau ramaus darbo ir tvarkos. Pirmuose namuose net karvė būdavo kitokia - mažiau pieno duodavo ir nuolat susinervinusi, neprivalgiusi, žolę kuokštais susukusi laigydavo. Kituose namuose karvė būdavo (jos kartais keisdavosi, bet vistiek į labai panašias) rami, stora ir gerai pieninga, pieno supirkimo knygelėje būdavo įrašomas labai geras riebumas (4.2 ir panašiai). Jos nuėsta žolė kaip kilimas ratu juosdavo kuolą ir visada žinojai, kur ją reikia perkelti... Tas mano pasaulis buvo nedidelis, bet toks jaukus. Žmonės pažįstami ir savi, maistas negausus, paprastas ir monotoniškas. Pusryčiams blynai arba arbata su sumuštiniu (o šitas tai su varškės sūriu arba dešra), pietums - sriuba ir pašutintas kugelis (vadinamas jis buvo babka), kvietinių arba miežinių kruopų košė užkepta orkaitėje (viskas buvo išverdama ant pečiaus ryte ir laukdavo pietų okaitėje - dujinės tame kaime neturėjome, šaldytuvo ilgą laiką - irgi, pamenu dieduką parsivežantį nediduką Saratovą vežime), retkarčiais mėsos su svogūnais troškinys, bulvės su silke, tie patys pastovėję blynai (su pamirkymu spirgučių/grietinės padaže). Vakarienei visada ta pati kmynų arbata (vėliau ją pakeitė arbatžolės) su duonos, batono, sviesto ir varškės sūrio susmuštiniu. Druskos kruopelė ant viršaus. Idealiai skanu. Uogienė ant batono riekės - retkarčiais atlikdavo superdeserto vaidmenį. Kitame kaime maisto buvo įvairesnio, pačios kepėm blynus, leidom leistinukų sriubą (zacirką). Ten buvo dujinė viryklė ir pomidorų plantacija už malkinės - kaip kokia egzotika, nes šiaip mūsų seneliai braškių, pomidorų, aviečių ir kitos egzotikos ėmėsi vėlai aba visai nesiėmė. Dar pasakojau mergaitėms apie paprastus ir kasdienius darbus - ravėjimą, kiemo šlavimą, gyvulių šėrimą, galvijų perkėlimus ganykloje (su pasibaidymais ir kartais sprukimo nuo neįkalto kuolo), girdymą (kaip karvė nepakeldama galvos ištriūbina kibirą, arba kaip grakščiai pasilenkia ir taip lengvai vandenį pasiima arklys). Pasakojau apie besibadančius baraniokus, avelių suvedimą į tokį lentų namelį nakčiai, kur jų nepasiekia vilkai, apie grybavimą sename sode, apie važiavimą ant šieno vežimo ir dūkimą šieno vežimo talkoj, ant "prėsmo". O kiek nepapasakojau... Dabar rašysiu atsiminimus, tikriausiai. Vėlinės nuėjo praeitin, prisiminimai tik sudrumstė neskaidrų depresingą vidinį pasaulį ir vėl reik bėgti. Internacionalinės dienos proga rengti vaiką lietuviškais drabužiais, ruošti lietuvišką užkandį, paskui jau kalakutišką (toje mokykloje tėvai tiesiog dirba, kaip kokiose antraeilėse pareigose). Dar reikia rūpintis savo mokykla - jau nuo rugsėjo dirbu mokytoja :). Mokau aštuonis vaikus lietuvių kalbos. Tai maža, bet man vistiek - iššūkių klasė. Vaikai nuo penkerių iki dešimties, visi kalba lietuviškai. Bet taisyklingai kalbėti, rašyti, turtinti kalbą - labai reikia. Renkamės bibliotekoje, kas šeštadienį, po pamokos statome R. Skučaitės "Mezginių Pasaką" Kalėdoms - triukšmaujame, maivomės, mokomės kalbėti ir vaizduoti, mankštinamės, kartojame kartojame kartojame tuos negausius žodžius. Ar bus plojimų - oi nežinau. Tokios tai Vėlinių apylinkės mano pasaulyje. Turiu nuskenuoti daug nuotraukų ir jas papasakoti. Įdedu šiuolaikinių. Mielų, matytų milijonus kartų vaizdų kaime... Saulėlydis su kraujažole, kaimo kelias, vaizdas link ežero.

nai nai nai, kartais galima ir atnaujinti užmestus puslapius :)

Don't mess with Texas - šioje valstijoje reiškia nešiukšlink (nes baudelė nebloga, ar ne), bet frazė tinka ir kitokiems reikalams. Nesismulkink, išversčiau į lietuvišką kalbą. Čia nesmagiai jautiesi mažame automobilyje (savu kailiu patiriu), renkantis naują - keturių asmenų šeimai iškart siūlomas dičkis, nes "kuo didesnė mašina, tuo saugiau". Kaži kiek jie dar plėsis, šitie dručkiai. Jau nebėra kur, man rodos. Atėjęs pavalgyti, putoplasto dėžutėje išsineši dar vieno pavalgymo vertą porciją. Aišku, pasirinkimas čia labai didelis ir tikrai rasite sveikuoliško, vegetariško, įvairiausių tautų maisto, paieškoję ko gero rasite ir labai išmoningai beigi novatoriškai paruoštų patiekalų, kurie iš tikrųjų kilsteli dūšią virš lėkštės ir praturtina pojūčius. Bet bendra amerikietiška beskonybė (gal kam "skonybė") visgi vyrauja kiekiu, apimtimis ir savo beviltiškumu. Ir architektūroje, ir maitinime, ir apsirėdyme. Yra labai gerų išimčių, bet jų nepakanka bendram vaizdui atskiesti iki priimtino.


Pastarasis - kiek geriau nuteikiantis kongresų centras. Dar čia yra gerų, didelių ir mažų, jaukių ir kitokių parkų. Tie tai jėga.
Gyvenamieji namai čia dideli, labai dideli, sklypus jie skirtosi ir planuoja gana laisvai, miesto planavimo politika liberali, darbų šiame mieste pakanka, augimas (visų taip čia geidžiamas, vienintelis gero gyvenimo rodiklis) yra ir nemažas - todėl būstų kainos neblogos, nesvyruoja baisiai, "nesproginėja", nėra apleistų ir ištuštėjusių "kišenių". Yra tik labai nevienodo gerumo mokyklų sistema, kur turtingųjų rajonuose jų mokesčiais išlaikomos mokyklos laikosi gerai, o vargingesniuose rajonuose - atvirkščiai. Yra ryškus susiskirstymas pagal rases gyvenamosiose zonose. Mes papuolėme į tokią ribinę valdą - nedideli kotedžai, dalis - nuomuojama, dalis - savininkų gyvenama, odos spalva įvairuoja, mokykla prastoka, bet mes dar darželinukai, tai nesigilinom...



Tokia ta mūsų gatvelė - net vaikštinėti galima, ramutė, po senais medžiais. Varteliai, gyvatvorės juosta, medinis patio griliui pastatyti, pora miegamųjų, gyvenamasis, virtuvės kampas, du (net :)) židiniai, veidrodinė siena ir tikro medžio grindys gyvenamąjame... Vadimo darbas ir Sofijos mokykla už dešimties minučių kelio mašina. Pėsčias nelabai kur nueisi, autobusai - seni, dūmyja... Esame savo Subaračkos vergai :) Iki miesto centro geras pusvalandis, ir greitkeliu. Centre galima ir kitaip pasijusti, apgriuvusių antikvariatų ir jaukių kavinaičių aptikti, studentų pėsčiomis slankiojančių. Bet vistiek čia amerikoniškos svajonės vežamas miestas: didelių erdvių gyvenimui, vairavimui (yra speciali "Texas Edition" automobilių poklasė kai kurių kompanijų produkcijoje), didelių apimčių maisto porcijų, puslitrinių svaigiųjų margaritų, plačių kelių ir didžiulių pinigų kraštas. Tikiuosi, mes čia nelabai ilgam... Nors ir čia tuoj rasiu, ką pamėgti. Jau žmonių būrys sutiktas, jau vaiko meilė mokyklai ir mokytojai užauginta, jau mėgiamų vietų ir užsiėmimų atsiranda. Parašysiu vėl apie šį miestą, juk gal sugalvosite aplankyti... Lauktume.

kelionė, šįkart, į save

šitą aprašymą rašau sau. Na ir tiems, kurie šio užkampio dar nepamiršo.
Pasakojimas gali būti atstumiantis, drąsinantis, šokiruojantis, raminantis...
Kūrėja ne aš. Aš tebuvau įrankis.
Sveiki atvykę į atsinaujinusį mano pasaulį.

Ankstus rytas ir nustebimas... štai kada atsiranda laiko pasidomėti, kaip suteka vanduo į vonios angą mūsų pusrutulyje. O juk kai reikėjo palyginti su Pietų pusrutulio variantu, aš šiaurietiškojo nežinojau. Dabar stypsau pasistiebusi, savo įsitempusias blauzdas ir vonios nutekėjimo angą tematydama ir vis ganau mintis ratu. Kaip ir dušo srovę. Greičiau, greičiau, lėtyn lėtyn, pastovim, pakeliam galvą, vėl greityn - aplink pilvą, didžiulį mano išaugintą namelį antrąjam vaikeliui. Vanduo užburia, bet skausmo nemalšina. Bandau galvoti apie kitas padėtis, bet niekas neatrodo geriau.... O juk dar ką tik klūpojau užsikniaubusi ant fotelio ir sąrėmį iškvėpuodavau įsikniaubusi į pagalvę. Kvėpavau paklusdama senai žinomam kvėpavimo ritmui: 1-2-3-4 (įkvepiu) - dar keturis taktus pralaukiu siūsdama orą ir deguonį į labiausiai dirbančius organus - gimdos raumenis, smegenis, nesulaikomos jėgos tempiamą gimdos kaklelį, besistatančios galvutės verčiamą atgal kryžkaulį, placentą, kur visas gėris persijojamas kūdikėliui... Tada per keturis leidžiu orui iš manęs išeiti, tik visai pabaigoje "pastumdama“ jį. Iš kažkokios jogos išminties adaptavau šitą ritualą ir iš paskutiniųjų stengiuosi nepasiduoti skausmui ir jį išlaikyti. Kartais skausmas stipresnis, gena mane alsuoti bet kaip, greičiau, negalvojant... dažniausiai visgi pavyksta susidoroti ir sąrėmį praleisti kvėpuojant pagal save.
Rytas prasidėjo anksti. Tiksliau, pirmiau buvo vakaras. Sekmadienio. Futbolo čempionato finalas, spyriai pilve, gražus vakaras, atpypsėjusi pribuvėjos žinia, kad jau atostogos baigtos ir ji grįžo iš savo kelionių. Dar nežinojau, ar tai bus pribuvėjos priimtas gimdymas, ar gimdymo namuos. Nebuvau tikra. Tik tikėjausi. Ta žinutė mane matyt užbūrė. Skausmai ėmė daryti reguliarūs. Niekam nesakiau. Juk vasarojome dideliu būriu. Vyrui pašnibždėjau, kad visko gali būti. Juk jau laikas. Pilvas didelis, sunkus. Aš jaučiuosi gerai, bet lėtai...
Kai jau tikrai ritmas įsisiūbuoja, imu svajoti apie pamiegojimą. Juk reiks vargti. Futbolas pažiūrėtas, jaukiai pavakarota, dukrytė užmigdyta - ji liks su seneliais. Viena sau dėlioju planą: paryčiais miestan, kaimo prakaitą ir dulkes nuplauti tėvelių bute, kur mano augta, tada gal į gimdymo namus... Gal. Aiškinu vyrui savo planą, jis nėra visiškai tikras dėl gimdymo namie...
Miegoti tenka nedaug. Sąrėmiai riečia stipriau. Prieš numigimą ir pakilusi dar praryju septynis mažutėlius rutulėlius homeopatinio preparato padedančio gimdymo takams sėkmingai atsiverti. Išvažiuojam tik mamai tepasakę, palikę miegančius namiškius, sodybą, visą tvakios vasaros jaukų pasaulį. Tas 70 kilometrų - tikra kelionė į naują rytojų. Viskas nušviesta brėkštančio ryto šviesos, tokios vos vos. Sutinkame šernų šeimynėlę - netrukdo jie mums. Miestas dar nesikelia. Dar nei penkių ryto nėra. Sąrėmiai spaudžia mane prie sėdynės, mano rankas prie kelių ir durelių rankenos. Nedažnėja jie. Bet stiprūs. Beveik neabejoju, kad procesas ritasi ir jau gana toli nusirito.
Daugiaaukštis, mažutė vonia, remontui dešimtmetis. Prausiuosi. Viskas sutelpa į tarpus tarp sąrėmių. Rodos, ir gyventi taip galima - vis išlaukiant kelias minutes, gal net geriau mintys rikiuojasi. Tada guluosi lovon - nesinori žadinti tik vakar iš atostogų parlėkusios pribuvėjos taip anksti. Snaudžiu ir man sekasi. O saulė jau žvilgčioja pro langą. Su ja ateina ir jėgų. Vyrui sakau, nevažiuokim niekur. Būkim čia. Jis nesipriešina. Sulaukusi septintos ryto skambinu. Ateikit. Pasirodo, mes gyvenam netoliese viena kitos. Ir ji nenustemba, kad į gimdymo namus nevažiuosim. Buvau užsiminusi. Turiu visko, ko reiks: lininio siūlo, aštrias žirkles, spirito, priemonių žaizdoms ir gimdą sutraukiančios arbatos. Turiu nuojautą, kad viskas gerai. Turiu daug jėgų. Tiek daug, kad niekas nebaisu. Tik niekas tegu man netrukdo. Vyrą siunčiu snausti, pati ieškau sau patogių vietų ir pozų. Po valandos pajuntu norą stumti. Jau stoviu vonioje, prie fotelio nusibodo. Sąrėmiai nedažni, bet galingi. Kvėpavimo ritmą vis dar diktuoju aš, o ne skausmas. Kažkodėl neateina pribuvėja, matyt, mano balsas skambėjo per daug ramiai. Skambinu vėl. Paskubėkit. Ji kiek nustemba. Oho, atbėgu. Kai pagaliau trinkteli laukujės durys, aš jau labai toli skausmuose. Jau vos bepasisveikinu. Mintyse vienas klausimas: ar atsinešė tonų registravimo aparačiuką. Kaip ten ta širdelė plaka. Ji atsinešė. Nuo jos rankos prisilietimo ir balso nušvinta vonios kambarėlis. Paraginta panirti vandenin, nors prieš tai nenorėjau, mielai grimztu. Visai gera. Bet sąrėmiai jau stipresni už mane - kvėpuoti pagal save beveik nebepavyksta, pasiduodu skausmui. Tarpuose bandau atsipalaiduoti. Šiek tiek... Pribuvėja tikrina, sako: kaklelio telikęs kraštelis. Man kinktelėjus galva nuleidžia vandenis. Širdutė tuksi puikiai – tas garsas pripildo mano sielą ramybės. Ir visą ankštą vonios kambarį. Patogi ta mažytė vonia, kojoms įsiremti kaip tik... Net negalvojau niekada, kad šitaip... čia... Pribuvėja klūpo šalia, vyras – tarpdury. Suvokiu, kad labai greitai. Pradedu stumti. Pribuvėja sako, kad aš labai stipri. Prisimenu pirmą gimdymą, kai vaikelis nenorėjo leistis ir statytis. Šįkart nieko tokio nebuvo. Jaučiu kaip galvutė skinasi kelią, vienu metu ji įsiremia iki begalinio skausmo, o čia ją apima ir prilaiko rankos. Tos rankos tokios stiprios. Jos prispaudžia mano audinius prie galvutės, jaučiu, kaip jos neleidžia maniškiams plyšti, laiko - lyg kūdikio galva ir tie vartai į pasaulį būtų vienas, vienas iš kito išsineriantis organizmas. Tada iki kito sąrėmio jaučiuosi labai ypatingai. Skausmas atsitraukia, tik tas besiveržiantis iš manęs kūdikis ir jo jėga varo mano mintis ir raumenis pasirengti. Dar vienas stumtelėjimas. Vandenin išsliuogia mergytė. Mūsų siurprizas. Tos akimirkos niekas niekam nepapasakos. Ją patyrę tampame naujomis motinomis, perkrauname savo išsekusias baterijas, nusilpusias nervines jungtis, cheminių reakcijų rezervuarus ir jutiklius. Pasaulis mums vėl tampa naujas, jo centre – bejėgis kūdikis. Sukuosi savo jausmų karuselėje ir aš. Laiminga iki begalybės. Apkabinu savo mergytę, keliu ją artyn savęs, gal kiek skubėdama. Pribuvėja skubiai atsiurbia gleives mergytei iš nosytės ir burnytės. Ji kniurza, ji rausva, ji visa krutanti, gražutė... Kažkur palei ausį jaučiu susijaudinusį vyro alsavimą ir kažkokius žodžius. Pribuvėja laukia placentos. Aš kišu krūtį mažylei, ji markstosi, vaiposi, bet valgyt neima. Tiesiog gulime šiltame vandeny. Jokio plyšimo. Kaip gerai, kad visgi panirau vandenin. Placenta išplaukia su silpnu skausmeliu. Mergytė sutinka pavalgyti. Vanduo vėsta. Jau koks pusvalandis kaip mirkstame dviese. Užgimimas buvo 10 ryto. Praėjus šešioms valandoms nuo skausmingųjų sąrėmių pradžios ir dvylikai – nuo reguliarių... beveik dvigubai trumpiau, nei pirmo gimdymo metu. Mergytė nemažylė, trys su puse kg - pranašauja gydytoja, o svarstyklių tai nėra... Tada pagaliau atsidaliname – vyras mezga siūlą, kruopščiai, keletą kartų, tada kerpa virkštę. Lipam lauk, neatsiskirdamos, gulames nuskalbtuosna mamos pataluosna. Gera gera. Pribuvėja apžiūri kūdikėlį, o gal ir neapžiūri - net nebežinau. Sako, kad geri jos balai - kvėpavimas, odos spalva... Man pakanka to, kad matau ir jaučiu ją sveiką. Ir valgančią. Paskui užmiegančią su tokia kategoriška veido išraiška, lyg sakančia – ATĖJAU ŠTAI.
Tada jau skambiname, prisipažįstame, kad vaikelio nėr kuom pasverti, kad pasitiko ją ne pirštinėtos lateksu rankos, kad ta pati senutėlė vonia staiga tapo palaiminta kūdikio atėjimo. Amžiams. Nors niekas turbūt tądien neatkreipė dėmesio į keletą triukšmingų pasivaitojimų daugiabučio vonioje, net jei ką ir girdėjo. Namo dirbantieji dirbo, pensininkės tupėjo palei laiptinės duris ir neįtarė, koks skanus paskalų taikinys įriedėjo į vieną iš butų, pasidaugino ir tuoj išlys lyg niekur nieko pasirodyti...
Kitą dieną važiavome pasirodyti gydytojai, gauti pripažinimą, kad pasaulį išvydo naujas žmogus. Gavome. Svėrėme tris su puse. Gydytoja, šįkart naujagimių, irgi buvo ypatingai gera. Dievas man šiam gimdymui atsiuntė dvi nuostabias globėjas. Po apžiūros nesinorėjo išeiti.
Skausmais apvainikuotas kiekvienas maitinimas, nei nemaniau, kad antro gimdymo išvarginta gimda taip skaudžiai susitraukia. Bet dienos lekia džiugesyje...Mergytukė labai rami, gerai miega ir valgo. Darosi storulė. Tuoj sulauksim penkių mėnesių. Vyresnioji iškart užaugo man akyse – ir fiziškai, ir psichologiškai. Mano užvadėlė. Pas ją grįžome visi po kelių dienų. Gyvenimas vėl pasileido krykštaudamas bėgti vasaros takeliais, tik šį kartą jį nulydėjo dar vienas kūdikiškas, tyras, nekaltas, nesužeistas ir nesumeluotas vapėjimas. Pati saldžiausia pasaulyje muzika...

Papasakoju šią istoriją, kad sustiprinčiau tikėjimą tų, kurios nori gimdymą patirti ir išgyventi savo jėgomis ir savo atsakomybe. Pavojai laukia ne ten, kur nėra technikos. Pavojus tyko ten, kur nesiklausoma gamtos ir kūno kalbos, kur skubama ir gyvenama pagal taisykles. Jaučiausi saugi toje ankštoje vonioje su viena pribuvėja ir savo vyru. Nenoriu aiškinti, kaip būtų, jei būtų... Situacijų ir jų sprendimų milijonai. Tiesiog tikiu, kad Viešpats man leido pajusti savo galią, paklusti savo nuojautai ir kad aš nesuklydau. Ir to linkiu visiems ieškantiems. Nebijokite ir nepasiduokite.

Prieššventinės godos

Jos sunkios. Nemigo naktim išgodotos. Šitas įrašas bus perdėm politiškas. Kulinarijai ir laiko jau nebeliko...
Artėjant Nepriklausomybės šventei ir širdyje kaupiantis džiugiam, laisvės atgavimo laikus primenančiam jauduliui, iš visų pakampių sėlina liūdesys. Net ne graudulys... Šito irgi daug - kiek jau daug metukų mūsų naujai valstybei, kokia aš jos pilietė, kaip skaudu mylėti iš toli... ir pan.

Bet liūdesys kitoks. Liūdžiu, Lietuvos naujienas stebėdama:

• neapsakomą įžūlumą jauno politiko, kažkada, rodos, apsivaliusio ir pasukusio savęs tobulinimo keliu - kur jis nusitobulino?
• tebesitęsiantį įžūlumą kito politiko, kuris melavo turbūt visą gyvenimą, slėpė mokesčius, išnaudojo savo pavaldinius, bėgo ir slėpėsi, rado lengvatikių ir naudos ieškančių minią ("darbietis" - nenuplaunama dėmė žmogui, mano manymu), tapo europarlamentaru, dabar vaikšto, kalba viešumoje, samdo padėjėjus - man gėda už jį ir visą jo darbo partiją. Ten pat vaikšto dar vienas, nušalintasis. Kaip pagalvoju apie šiuos du - pasidaro ypatingai liūdna ir tuščia.
  
• opozicijos iškeptą alternatyvią programą, kurioje nėra nei vieno įgyvendinamo skirtumo lyginant su esama Vyriausybės politika. Ar socialdemokratams, tarp kurių yra tikrai mąstančių žmonių, negėda dalyvauti tokiose demagogijose...?
• filmą apie Brazauską, kuris bus rodomas Kovo 11-ąją. Aš neturiu nieko prieš (jau nebeturiu) šį seną sergantį žmogų, bet jo gyvenimo istorija TAI dienai nedera. Ji nėra LAISVĖS istorija. Tokie nacionalinio transliuotojo veiksmai (esu tikra, kad jie gerai apgalvoti) mane įžeidžia. Ar mildažytės/galkontaitės tipo kūriniams bus leista amžinai vyrauti vienintelės likusios žiūrimos TV ekranuose?
• visiškai nusivažiavusios žiniasklaidos merdėjimą, kai vėlgi - nacionalinio transliuotojo vienas vedančiųjų žurnalistų aiškina, kad tas pačias, nuolat matomas "kalbančias galvas" jis kviečiasi dėl reitingų, kad tik tada atseit juos žiūri. Virgi Savukynai, argi tavo darbas yra patenkinti kažkieno norus? Gal žinai, kad yra kitokia žurnalisto misija - surasti tiesą ir ją atskleisti, nesvarbu kas kalbėsis tavo studijoje, nepabijoti to...
• mažėjančius skaitymo šaltinius - kasdienės tiesos beieško mažai kas. Nebėra ko skaityti. Atgimimas, Bernardinai (delfi - nepagarbia maišalyne, balsas - nuogomis moterimis paraštėse - man nebeskanūs). Keletas autorių. Nėra rankos ant pulso. Tas pats mano vis dar klausomas Lietuvos Radijas susivėlęs savo formatuose. Leidžiama paskambinti kiekvienai elenai (viena skambino vakar, sakė, kad jai viskas aišku, kad valdžia vagys, kad tas ir tas nekompetetingas... jai aišku). Kodėl leidžiama tokioms moteriškėms kalbėti eterin nuolat? Na duokite joms valandėlę per savaitę, na palikite tą iki beprotybės nupopsėjusį "sveikinimų ratą" (nutylėsiu apie bendrą muzikos atmosferą LR... Turite D. Užkuraitį, o leidžiate stano stiliuko muzikėlę, koktu). Bet kai studijoje sėdi ir diskutuoja pašnekovai, pabūkit išmintingi - paieškokite problemos esmės. Atlikite savo darbą, pagaliau. Klausytis, kaip skambučiai išderina pokalbius, kaip nerišliai ir neprotingai dėstomis tos "nuomonės", kaip jokio atsako į jas dažniausiai visvien neišsakoma - darosi labai labai liūdna. Taip liūdna, kad kas rytą pergalvoju - ar turiu šiandien vidinės energijos sugerti tą liūdesį ir klausytis LR. Ar geriau tiesiog dirbti tyloje.
• niekad netilstantį paprastų žmonių visai nekonstruktyvų burbėjimą - vagys JIE, mes nuskriaustieji, visi jie KIAULĖS, reikia keisti valdžią, ne tokios Lietuvos norėjome... Kada, žmonės, jūs suprasite, kad laisvė pirmiausia ir svarbiausia yra ATSAKOMYBĖ. Mes visi tapome atsakingi tą akimirką, kai vėl pakilo Lietuvos trispalvė seimo salėje. Atsakingi už tai, kas su mumis ir mūsų tėvyne atsitinka. Ir negalime kaltinti kitų. Galime daryti viską - būti aktyvūs politiškai (Lietuvoje vis dar labai nežymi visuomenės dalis dalyvauja partijų veikloje, o brandžiose valstybėse ta dalis žymiai didesnė), dalyvauti rinkimuose, rinkti, mitinguoti (ne langus daužyti), rašyti, dainuoti, kritikuoti. Bet ne burbėti. Iš toliau gerai matosi (teisusis gerb. T. Venclova) - būdama toli labiausiai pavargstu nuo to, visur pasiekiančio burbėjimo. Ar tikrai esame verti laisvės, jei nuolat prašinėjame ir laukiame, ką padarys kiti...

Kartais džiaugiuosi. Skaitydama Landsbergį (juos abu), klausydama LR laidų kaimui, kur kalbinami kaimo žmonės, girdėdama puikius L. Klimkos tekstus, rodydama dukrai Gustavo enciklopediją, sekdama nuolat sunkų Vyriausybės bandymą išlaikyti mūsų ekonominį stabilumą, stebėdama toli užsieniuosna nutystančius lietuvių pėdsakus (geruosius), skaitydama Šiaurės Atėnus... Džiaugsmo ir perliukų Lietuvoje daug daug. Matome juos? Bent stenkimės. O gal ir patys jais tapsime.

Gana šiandien.
Nepriklausobės šventės linkiu kiekvienam - širdyje, giliai, apsisprendžiant kurti. Tegu tai bus kova su nykumu ir atsižadėjimas to nuolatinio skundimosi, tegu tai bus sudainuota daina, pasodintas medis, gražiai užaugintas vaikas, apsodinti kapai, nušluoti takai, savo darbo duonos kvapas, gražus įrašas bloge, šypsena gatvėje, meilė ir atsidavimas Laisvei...
Sveikinu visus. (Vaizdas iš neregėtos Lietuvos).

Monsoon pabaiga

Mieli komentarai gali stebuklingai paversti dieną iš įprastos nuostabia. Lyg rašau šį blogą sau ir artimiausiems, bet labai gerai pasijuntu, kai atrandu skaitantį ir panašiai jaučiantį žmogų. Tai ką, reik pripažinti, rašau ne sau...

Šiandien mielai perskaičiau vieno Amerikos lietuvio gyvenimo filosofijos aprašymą.
Rekomenduoju. Ir skaityti, ir gal gyventi panašiai. Dažnai su akmeniu ant širdies...

Atnaujinau savo ūkį. HiPiukas laptopas ėmė veikti nesuderinamai su mano poreikiais, todėl ilgai atidėliojusi pagaliau ėmiausi kalėdinės dovanos Lenovo. Ji maloniai primena IBMą, bet irgi veikia ydingai. Dabar tupiu prikabinta prie laido, nes bevielis internetas nepasiekia šito įnoringo laptopo. Įtariu, kad tai tik mano klaida, o gal ir rauteris sukaito, mat gulėjo saulėje ilgai.

Saulė plieskia be perstojo. Vakar nubučiavo mus gerokai, kai tik drįsome dieną prie baseino pagulėti. Kaip tik keičiasi sezonas. Monsoon - lietingą orą nešančio vėjo pūtimo - pabaiga žada tik dar karštesnį ir sausesnį orelį. Mano nuotaika nuo to negerėja.

Vertėjavimo darbų mažėjant ir laisvalaikiui ilgėjant (deja deja) kartais praleidžiu kokį pusdienį virtuvėje (žr. žemiau). O vėliau žiūrėk ir kokį paveikslą kryžiuku siuvinėtą parodysiu...

Rodau savo kulinarinius pasiekimus ir parduotuvių lentynų ypatumus. Kol kas neturiu vaizdų apie Tom Yum sriubos gamybą (ji mielas perliukas iš Thai virtuvės). Pradėjau nuo originalo - mėlyno imbiero, citrinžolės, laimo lapų ir sulčių, čili pipiriukų ir koriandro mišinio. Dabar apsileidau - naudoju gatavą pastą, kuri labai puikiai pripildo puodą tinkamo skonio ir aštrumo. Pilu ir kokoso pieno - tada sriuba vadinasi Tom Kha. Bet gamyboje tiek daug visokių subtilumų, kad tebesijaučiu naujoke.

Jau senokai nevalgau mėsos (su menkom išimtim, kai buvo nesusilaikyta BBQ iškyloje). Todėl sriuboje dažniausiai plaukioja krevetės ir grybukai.

Na pradedu video kulinarinį reportažą iš Singapuro su keletu receptų. Skanaus :)


Čia mano mėgiama indiška duonelė Prata (šikart ypatingai išpūsta ir susukta į triūbą) su bliūdeliu aštrios lęšių ir "nesuprasiko" sriubos Dalo. Sofijos favoritė - japoniška priešpiečių dėžutė.



Čia mano pusrytinė naujoviška košė - balandos sėklų. Quinoa vadinasi, gimusi actekų krašte. Seniai norėjau paragauti. Įdomi. Pakepinus sėkliukes svieste, verdu ketvirtį valandos, maždaug. Gardinu kaip šauna į galvą. Man skaniausia su kepintais pomidorais ar kitomis daržovėmis - jau pietums. Įdomios kruopos. Gal reiks lietuvišką balandą nubraukti ir išvirti? Kodėl gi ne.



Čia tik kainų iliustracija - skanūs (turbūt) ir japoniški produktai kainuoja nemažai. Du pomidorai už penkiolika singapurietiškų arba dvigubai tiek lietuviškų pinigų.



O čia raudonasis drakono vaisius. Nieko ypatingo. Yra ir ne raudonas... Aš vistiek mėgstu mango, arbūzą ir braškes... Nieko naujo ypatingo neradau.



Vieną vakarą man beveik puikiai pavyko užkepti kamemeberto sūrį. Nieko sveiko, bet labai skanu ir sotu. Kamemberto griežinėlius voliojame į kiaušinio plakinį, paskui į džiuvėsėlius ir dar kartą pakartojam nuo plakinio - tada verdame aliejuje. Valgome su kokia mėgiama uogiene ar čatniu (pirktinis, mano atveju, bet skanus - persikų). Nusižiūrėjau patiekalą Švedijoje, originalaus recepto net neieškojau...

O čia žemiau: nuo jogos mitybos blogo nusirašyta super faina vakarienė: falafeliai bulvinės duonos suktiniuose (su šia duonele "suženyjau" pati, tokį teturėjau produktų pasirinkimą). Patiko. Gal kiek daugoka darbo. Bet gaminsiu ir dar.
Patys mano falafeliai, netaisyklingi, nes aš pasidariau "minkštoką" tešlą ir į aliejų ją "drėbiau" šaukštu. Masei reikia avinžirnių miltų arba virtų sutrintų avinžirnių, sublenderiuoto kopūsto, ypatingo prieskonių mišinio, kurį aš pakeičiau kumino mišiniu, smulkiai kapotų petražolių, pipirų. Suvoliojus ar kitaip suformavus rutuliukus kepame aliejuje, nusausiname riebalų perteklių. Proporcijų ir puikaus prieskonių aprašymo ieškokite jogos mityboje



Duonutė irgi iš to paties šaltinio. Virtų bulvių masė, šiek tiek aliejaus (arba stebuklingo sviesto ghee) su miltais ir prieskoniais (naudojau oregano ir pipirus, bei, aišku, druską) kočiojama ir atsargiai perkėlus į keptuvę (man labai plyšo) kepama sausai. Apkepus dar šilta komponuojama su falafeliais, šviežiomis daržovėmis ir jogurtiniu-česnakiniu padažu (jį darau tiesiog išspausdama česnako, pridėdama druskos, žolelių ir pipirų į tirštą natūralų jogurtą (Bariūnų rūgpienį lietuviškose parduotuvėse imčiau mieliausiai). Vyniojame kas kaip mokame. Aš, rodos, ilgai stebėjusi tai darančius arabus kioskeliuose visame pasaulyje, gražiai susukti pati nesugebu. Bet skonis vistiek geras. Sotu.



Prieš vyniojimą... ir įdėkite konservuoto aštriojo pipiro ankštelę - labai smagiai tinka.




Na, gal jau skubėsite gaminti?
Man galite siūsti prieskoninių lauktuvių pageidavimus. Citrinžolės Remigijui būtinai nepamiršiu. Kam dar ko?