Kartą pabandėme penkiese (visos suaugę nepabijokime to žodžio, vidutinio amžiaus moterys :))pamatyti Paryžių per keturias dienas. Kas iš to gavosi ir ar verta eiti mūsų keliais - skaitykite ir spręskite patys.
Pirmas vakaras: kelionė iki Vilniaus oro uosto, skrupulinga Ryanairo bagažo patikra, pasistumdymas prie sulaipinimo vartų, sumuštiniai lėktuve - tikrai galima ir rekomenduojama užkandžiauti savo maistu, tik skysčių gausūs indeliai (pvz., maži Starkos butelaičiai), turėtų būti ištraukiami ir atskirai parodomi maišelyje. Tada jau visai vakarinis atvykimas, Bovės oro uostas, autobusas iki Port Mailliot (bilietus pirkome pirmyn atgal, dukart po šešiolika eurų; kasai nedirbant - debitinė kortelė bilietų pardavimo automate gali ir nesuveikti (teko sutikti tokių atvejų), reik kreditinės arba grynų).
Paryžius laukė svetingai, juk stoties sutemose mus pasitiko Dalia (nėra tinkamų žodžių atsidėkoti jai). Tuomet pasivaikščiojome iki metro, o tiksliau RER traukinuko: pirmi bilietai, važiavimas iki Cite Universitaire, keli žingsniai - ir mes jaukiame, stilingame Dalios bute. Čia erdvu ir elegantiška, lovų nedaug, tai dvi iš penketuko gauna kambarėlį, skirtą tarnams ir maloniai paskolintą mums kaimynės... Kitos dvi sofą, aš - čiužinį. Tuoj atsukami Starkos mini butelaičiai, suraikoma juoda duona ir dešra, išgeriamos šeimininkės sultys. Reikia ir rytdieną planuoti ir šiaip klegėti. Gulame gerokai vėlai.
Antra diena (šeštadienis): kylame ir vienos be Dalios drąsiai apsiperkame turguje (rekomenduojama ir kitiems, pagal galimybes, netoli gyvenamos vietos susirasti tokią pramogą), o tada važiuojame miestan (naudojamės vienkartiniai bilietais, parduodamais po dešimt vnt., neišvažiuojame iš Paryžiaus miesto centro ribų ir tikrai nepasigendame "passo" - nes sunaudojame du - tris per dieną), lipame prie Notre Dame, minioje pasistumdžiusios vos nepasimetame. Aikštėje priešais Katedrą pastatyta didelė laikina platforma 850-čio jubiliejui. Į požemį nesileidžiame, vidun eilė baisi. Aplink Katedrą eidamos žioplinėjame ir fotografuojamės. Tada sukame prie nuostabaus grožio bažnytėlės, Saint Chapel, ji visai šalia ir tikrai verta dėmesio. Dar šalia ir kalėjimo likutis, Conciergerie, mes jo neaplankėme, bet Marija Antuanetė tai ten sėdėjo. Prie muziejų prašo parodyti rankinių turinį, mano kuprinėje buvo peilis (sūriui) ir kamščiatraukis (kamščiui), tai man sąžiningai juos parodžius, buvau neįleista. Galima ir neparodyti, manau. Dažniausiai apieškoma labai paviršutiniškai. Aš koplyčią apžiūrėjau vėleliau, kai perdaviau kuprinę jau apžiūrėjusioms. Priešpiečiams skanavome grikių miltų blynų su kumpiu ir sūriu (blynai su įvairiausiai įdarais yra turbūt geriausia priešpiečio kombinacija Paryžiuje), eilei sumažėjus patekome ir į Notre-Dame vidų, paskui atėjo laikas kavai. Paryžiuje taip lengva užsikrėsti noru sėdėti ir apžiūrinėti minią su puodeliu espresso (kam ir cigaretė labai tinka/patinka). Tai susėdome kavinaitėje, dar ir desertų ėmėme.
Creme-brulle labai puikus, kruasanas su šokoladu irgi labai tinka, šiaip - desertai puikūs ir labai smagu juos ragauti ir dalintis.
Luvran įžengėme kylant lietui, perbėgus jo kiemais lietaus nuojautos tik stiprėjo, paskui sumenko - tada nusprendėme traukti tolyn į Tuileri sodus. Gėlynų mada Paryžiuje, o ko gero ir visoje Europoje, dabar kažkokia prieskoninių darželių/močiučių gėlynų stiliaus.
Gėlės kuklios ir senoviškos, pasodinta laukų gėlių, visos pristatomos kortele su vardais... Kėdutėse sėdinėjantis ir popietę leidžiantis Paryžiaus ir turistų būrys Tuileri soduose nuteikia kažkaip ramiai. Mes susigundėme pasėdėti su užkandžiais ir Rose vynu po medžiais - taip jau jauku viskas atrodė. Tada dar darbo dienai baigiantis skubiai apibėgome Oranžeriją - labai jauki ir miela, C. Monet vandens lelijoms skirta galerija. Rekomenduojama skirti daugiau nei pusvalandį, tačiau likus pusvalandžiui - mažiau lankytojų ir nuo 7.5 iki 5 eurų papigintas įėjimo bilietas (bent jau mums taip pasisekė). Be didelių Monet drobių, prie kurių norisi pasėdėti, Oranžerijoje yra ir kitų impresionistų kūrinių.
Na o iš Oranžerijos, pro didingą Konkordo aikštę telieka pasileisti Eliziejaus laukais. Mes juos tiesiog perėjome, muzikos prekių parduotuvėje pirkome vinilinių plokštelių (labai jau miela dovana, kas turi kuo groti), pasiekėme Triumfo Arką. Po ja būriavosi ir turistų, ir vietinių pasipuošusių kariškių būriai. Daug dėmesio karams ir jų didvyriams šioje revoliucijų šalyje skiriama...
Visiškai nuvaikščiotas kojas parvežėme namo, dar vietiškai pasivaikščiojome keturiolikto rajono krašte, parkas ir vietinės gatvelės visai vertos pažioplinėjimo.
Trečia diena (sekmadienis): kylame iki kepyklos, ten įsigyjame dėželę stebuklingai atrodančių konditerijos gaminių,
Keliaujame blusturgiais šurmuliuojančiomis gatvelėmis:
pasiekiame Sorboną, Panteoną... Pakeliui perkame kas ko rankoj nešiojamo užkąsti (kebabų, burito arba bagetėje įmontuotą sumuštinį), pavalgyti sudėdami Lutece arenoje, kur Paryžius ir prasidėjo.
Čia pirmieji gyventojai parizijai ir dabartiniai paryžiečiai net lietui lyjant gainiojo ir gainioja kamuolį... Pavalgę vėl sukame pro miesto salą su Notre-Dame, kertame ją link Bastilijos aikštės, kur Bastilijos, aišku, nebėra, tik skani kava. Aplankome Vosges aikštę gražuolę. Ilgai žioplinėjame Marais rajone, kur gyvena daug žydų ir gėjų. Čia super skanūs falafeliai (deja lieka neparagauti), oriniai ir šiaip - grafiti jaukiai dekoruotose gatvelėse gerai žmogus jautiesi.
Išneša mus ta žioplinėjanti minia prie Pompidu centro, Stravinskio fontano figūrų fone sunaikiname tą super didelį orinį pyragaitį,
einame vidun. Ten dvi mandresnės suvenyrų parduotuvėlės su dailininkų šedevrais perkeltais į spalvinimo knygeles, su visokiais mielais dizainieriškais buities dalykėliais ir gerais atvirukais. Čia dar vyksta šokinėjimo nuo aukštos pakylos ant pripučiamo čiužinio instaliacija - ji atrodo savižudiškai ir yra atliekama profesionalų, aišku. Modernaus meno žiūrėti neiname, iš Pompidu patraukiame... rodos, link Eifelio. Nebepamenu, kada tą šedevrą apžiūrėjome. O juk ir lijo prieigose, ir vyna parke gėrėm, ir su visom stiklnaitėm bėgom pavėsinen slėptis... Gražus bokštas, paminklas inžinerijai, nepakylame (tiek jau to), lekiame vakarienės ieškoti. Ją randame Le Select restorane, Montparnase. Nepasiekiame kitų rekomenduotų "arklidžių", bet liekame patenkintos. Sako, reikia ragauti midijas, gaidį vyne, Burgonės jautieną... Bet, tiesą sakant, kiekviena savo jutiklių paklauso užsisakydamos. Gerai, kad turime vertėją Dalią - angliškai dažnai susirodyti tampa sudėtinga ir kiek erzina... Po vakarienės per Montparnasą (kapines paliekame šone) ilgai einame namo.
Ketvirta diena (pirmadienis): ryte keliaujame pamatyti kad ir atvirukuose visai nuvalkiotą Mulen Ruge, kabarojamės aukštyn į Montmartrą, turgelyje nesigundome keliolika minučių priešiamais portretais (tik pagalvoju, kad kai atsivešiu dukras - tada), lankome suvenyrų knaipes ir gražuolę Sacre Coeur bažnyčią, sėdime ir kramsnojame lietuviškus (vis dar) užkandžius ant jos laiptų.
Paskui ritamės žemyn, apsiperkame papėdėje Fragonard krautuvėlėje, nors planuojame ir muziejų jų aplankyti. Tada dar užkandžiai (jau pamėgtas bulvių apkepas: plonai raikytos bulvės susluoksniuotos ir užkeptos Bešamelio padaže, su kokiu nors mėsos gabalaičiu. Pilnais pilvais sukame pro Operą ir su kinų bei rusų grupėmis (kiek nepasisekė) sugarmame į Fragonard muziejų. Ten mini kolekcija, tik menka dalis to, ką teko matyti Grasse. O dar tos klegančios grupės. Net apsipirkti sunku :)... Tada suplanuota kelionė iki Defence - naujo biznio rajono, kur Karuselės ir Triumfo arkos tęsinyje stūkso didinga naujoviška Arka. Ten ir didelis prekybos centras, ir skulptūros visokios modernios, ir šiaip pasitrainiojimas betono ir stiklo džiunglėse. Man ten patiko...
Pagaliau sugalvojame, kad seniai sugalvotam pasiplaukiojimui vakarine Sena lieka du vakarai. Reikia veikti, todėl grįžtame į centrą. Imamės krantinėje ieškoti laivelio vakarinei kelionei: vieni laivai plaukimus baigia iki sutemų, kiti - su vakarienėmis, prieplaukos viena nuo kitos nutolę - tai ilgai renkames. Pakeliui, aišku, susiorganizuojame vyno su sumuštiniais ant tilto. Saulė dar aukštai, bet vėjuota, gaubiamės antklodėle - bet vistiek smagiai gaunasi.
Pagaliau išsirenkame Batoeaux Parisien ir naktinis Paryžius nuo upės mums pasirodo su visais paupio išgėrinėtojų užpakaliais, šviesomis, šalčiu ir atšvaitais... Belieka kelionė miegot...
Penkta diena (antradienis): Rytinis žvalumas paskiriamas Orse Muziejui. Čia labai įtemptai "dirbame" dvi valandas, labai vertinga ir įspūdinga pamatyti vieną gražiausių kolekcijų. Apima nenusakoma pagarba šitai maištingai, tiek daug nupiešusiai ir sukūrusiai tautai, miestui... Viską jau mačiusi Dalia pasitinka mus prie Saint Mišelio fontano, tada išsirenkami priešpietiniai falafeliai. Ir patraukiame Saint-Germain gatvelėmis. Randame skanėstų parduotuvių, kažkokių išskirtinių molekulinės konditerijos laboratorijų,
seniausia pasaulio (???) kavinę. Vietoj planuotos vakarienės restorane, parduotuvėje renkamės tiesiog puikių produktų piknikui (bagečių, sūrio, svogūnų uogienės, dešros, humuso, alyvuogių) rinkin5 ir vykdome planą "pasisėdėjimas ant akmenų Senos pakrantėje". Ten publika smagi, mums jauku ir šilta su visais savo užklotukais... Sutemus belieka kelionė miegot.
Šešta diena: vizitas lauktuvių į keletą artimiausių krautuvėlių (aišku, kepyklėlę, aišku makaronų),
paskutinis RER ir metro duetas iki Triumfo arkos nuskraidina greit, ten gabalaitis pėsčiomis, paskutiniai pirkiniai ir maistas. Ir vėl autobusas iki lėktuvo, ir vėl visa laipinimosi/skrydžio/išsilaipinimo pasaka iki Vilniaus. Čia šilčiau. Paryžius buvo labai šaltas ir kartais šlapias. Bet liko labai šiltas mus priėmusios Dalios, revoliucijose besisupančio miesto, neišsemiamų meno lobių ir skanių skanių pavalgymų įspūdis. Dabar jau belieka bandyti atkartoti kai kurių patiekalų skonius, dalintis prisiminimais ir svajoti apie naujas galimybes pamatyti Paryžių.
Creme-brulle labai puikus, kruasanas su šokoladu irgi labai tinka, šiaip - desertai puikūs ir labai smagu juos ragauti ir dalintis.
Luvran įžengėme kylant lietui, perbėgus jo kiemais lietaus nuojautos tik stiprėjo, paskui sumenko - tada nusprendėme traukti tolyn į Tuileri sodus. Gėlynų mada Paryžiuje, o ko gero ir visoje Europoje, dabar kažkokia prieskoninių darželių/močiučių gėlynų stiliaus.
Gėlės kuklios ir senoviškos, pasodinta laukų gėlių, visos pristatomos kortele su vardais... Kėdutėse sėdinėjantis ir popietę leidžiantis Paryžiaus ir turistų būrys Tuileri soduose nuteikia kažkaip ramiai. Mes susigundėme pasėdėti su užkandžiais ir Rose vynu po medžiais - taip jau jauku viskas atrodė. Tada dar darbo dienai baigiantis skubiai apibėgome Oranžeriją - labai jauki ir miela, C. Monet vandens lelijoms skirta galerija. Rekomenduojama skirti daugiau nei pusvalandį, tačiau likus pusvalandžiui - mažiau lankytojų ir nuo 7.5 iki 5 eurų papigintas įėjimo bilietas (bent jau mums taip pasisekė). Be didelių Monet drobių, prie kurių norisi pasėdėti, Oranžerijoje yra ir kitų impresionistų kūrinių.
Na o iš Oranžerijos, pro didingą Konkordo aikštę telieka pasileisti Eliziejaus laukais. Mes juos tiesiog perėjome, muzikos prekių parduotuvėje pirkome vinilinių plokštelių (labai jau miela dovana, kas turi kuo groti), pasiekėme Triumfo Arką. Po ja būriavosi ir turistų, ir vietinių pasipuošusių kariškių būriai. Daug dėmesio karams ir jų didvyriams šioje revoliucijų šalyje skiriama...
Visiškai nuvaikščiotas kojas parvežėme namo, dar vietiškai pasivaikščiojome keturiolikto rajono krašte, parkas ir vietinės gatvelės visai vertos pažioplinėjimo.
Trečia diena (sekmadienis): kylame iki kepyklos, ten įsigyjame dėželę stebuklingai atrodančių konditerijos gaminių,
Keliaujame blusturgiais šurmuliuojančiomis gatvelėmis:
pasiekiame Sorboną, Panteoną... Pakeliui perkame kas ko rankoj nešiojamo užkąsti (kebabų, burito arba bagetėje įmontuotą sumuštinį), pavalgyti sudėdami Lutece arenoje, kur Paryžius ir prasidėjo.
Išneša mus ta žioplinėjanti minia prie Pompidu centro, Stravinskio fontano figūrų fone sunaikiname tą super didelį orinį pyragaitį,
einame vidun. Ten dvi mandresnės suvenyrų parduotuvėlės su dailininkų šedevrais perkeltais į spalvinimo knygeles, su visokiais mielais dizainieriškais buities dalykėliais ir gerais atvirukais. Čia dar vyksta šokinėjimo nuo aukštos pakylos ant pripučiamo čiužinio instaliacija - ji atrodo savižudiškai ir yra atliekama profesionalų, aišku. Modernaus meno žiūrėti neiname, iš Pompidu patraukiame... rodos, link Eifelio. Nebepamenu, kada tą šedevrą apžiūrėjome. O juk ir lijo prieigose, ir vyna parke gėrėm, ir su visom stiklnaitėm bėgom pavėsinen slėptis... Gražus bokštas, paminklas inžinerijai, nepakylame (tiek jau to), lekiame vakarienės ieškoti. Ją randame Le Select restorane, Montparnase. Nepasiekiame kitų rekomenduotų "arklidžių", bet liekame patenkintos. Sako, reikia ragauti midijas, gaidį vyne, Burgonės jautieną... Bet, tiesą sakant, kiekviena savo jutiklių paklauso užsisakydamos. Gerai, kad turime vertėją Dalią - angliškai dažnai susirodyti tampa sudėtinga ir kiek erzina... Po vakarienės per Montparnasą (kapines paliekame šone) ilgai einame namo.
Ketvirta diena (pirmadienis): ryte keliaujame pamatyti kad ir atvirukuose visai nuvalkiotą Mulen Ruge, kabarojamės aukštyn į Montmartrą, turgelyje nesigundome keliolika minučių priešiamais portretais (tik pagalvoju, kad kai atsivešiu dukras - tada), lankome suvenyrų knaipes ir gražuolę Sacre Coeur bažnyčią, sėdime ir kramsnojame lietuviškus (vis dar) užkandžius ant jos laiptų.
Paskui ritamės žemyn, apsiperkame papėdėje Fragonard krautuvėlėje, nors planuojame ir muziejų jų aplankyti. Tada dar užkandžiai (jau pamėgtas bulvių apkepas: plonai raikytos bulvės susluoksniuotos ir užkeptos Bešamelio padaže, su kokiu nors mėsos gabalaičiu. Pilnais pilvais sukame pro Operą ir su kinų bei rusų grupėmis (kiek nepasisekė) sugarmame į Fragonard muziejų. Ten mini kolekcija, tik menka dalis to, ką teko matyti Grasse. O dar tos klegančios grupės. Net apsipirkti sunku :)... Tada suplanuota kelionė iki Defence - naujo biznio rajono, kur Karuselės ir Triumfo arkos tęsinyje stūkso didinga naujoviška Arka. Ten ir didelis prekybos centras, ir skulptūros visokios modernios, ir šiaip pasitrainiojimas betono ir stiklo džiunglėse. Man ten patiko...
Pagaliau sugalvojame, kad seniai sugalvotam pasiplaukiojimui vakarine Sena lieka du vakarai. Reikia veikti, todėl grįžtame į centrą. Imamės krantinėje ieškoti laivelio vakarinei kelionei: vieni laivai plaukimus baigia iki sutemų, kiti - su vakarienėmis, prieplaukos viena nuo kitos nutolę - tai ilgai renkames. Pakeliui, aišku, susiorganizuojame vyno su sumuštiniais ant tilto. Saulė dar aukštai, bet vėjuota, gaubiamės antklodėle - bet vistiek smagiai gaunasi.
Pagaliau išsirenkame Batoeaux Parisien ir naktinis Paryžius nuo upės mums pasirodo su visais paupio išgėrinėtojų užpakaliais, šviesomis, šalčiu ir atšvaitais... Belieka kelionė miegot...
Penkta diena (antradienis): Rytinis žvalumas paskiriamas Orse Muziejui. Čia labai įtemptai "dirbame" dvi valandas, labai vertinga ir įspūdinga pamatyti vieną gražiausių kolekcijų. Apima nenusakoma pagarba šitai maištingai, tiek daug nupiešusiai ir sukūrusiai tautai, miestui... Viską jau mačiusi Dalia pasitinka mus prie Saint Mišelio fontano, tada išsirenkami priešpietiniai falafeliai. Ir patraukiame Saint-Germain gatvelėmis. Randame skanėstų parduotuvių, kažkokių išskirtinių molekulinės konditerijos laboratorijų,
seniausia pasaulio (???) kavinę. Vietoj planuotos vakarienės restorane, parduotuvėje renkamės tiesiog puikių produktų piknikui (bagečių, sūrio, svogūnų uogienės, dešros, humuso, alyvuogių) rinkin5 ir vykdome planą "pasisėdėjimas ant akmenų Senos pakrantėje". Ten publika smagi, mums jauku ir šilta su visais savo užklotukais... Sutemus belieka kelionė miegot.
Šešta diena: vizitas lauktuvių į keletą artimiausių krautuvėlių (aišku, kepyklėlę, aišku makaronų),
paskutinis RER ir metro duetas iki Triumfo arkos nuskraidina greit, ten gabalaitis pėsčiomis, paskutiniai pirkiniai ir maistas. Ir vėl autobusas iki lėktuvo, ir vėl visa laipinimosi/skrydžio/išsilaipinimo pasaka iki Vilniaus. Čia šilčiau. Paryžius buvo labai šaltas ir kartais šlapias. Bet liko labai šiltas mus priėmusios Dalios, revoliucijose besisupančio miesto, neišsemiamų meno lobių ir skanių skanių pavalgymų įspūdis. Dabar jau belieka bandyti atkartoti kai kurių patiekalų skonius, dalintis prisiminimais ir svajoti apie naujas galimybes pamatyti Paryžių.
