apleistas dienoraštis ėmė ir vėl mane pašaukė. Susikaupė.
Vėlinės šiemet, kaip jau ne kartą, toli nuo artimųjų ir mirusių artimųjų kapų. Žvakelė ant stalo čia, Houstone, niekaip man neatrodo artima tai vėjy besiplaikstančiai žvakučių jūrai Lietuvos kapuose. Nors Sofijos choras giedojo mišiose ir aš pabuvau Dievo namuos - vistiek negana. Ėmiau vaikams pasakoti apie senelius, prisiminiau save mažą, kas vakarą susikraustančią močiutės lovon prisiminimų klausytis. Dabar esu savo mergaitėms vienas tas ryšio su Lietuva ir ten likusiomis jų šaknimis (pusiau šaknimis :)) šaltinis. Pasakojau... apie senus gyvenimo papročius, keistumus ir žmones. Kaip viena močiutė vadinosi baba Stasė, kita - baba Renė, kaip tada mokėjau laisvai kalbėti kaimiškai (aukštaitiškai tarmiškai, ko gero), kaip kas savaitgalį ir ištisą vasarą leisdavau išimtinai tiktai kaime ir miestas vasarą man buvo kažkoks nepažįstamas ir nejaukus reiškinys... pasakojau, kad viena baba buvo griežta, liepdavo suvalgyti visą maistą lėkštėje ir vakarais plautis kojas, kita - nekontroliavo taip jau labai. Vienuose namuose nuolat buvo triukšmo, barnių, šiaip kalbų ir šurmulio, kituose daugiau ramaus darbo ir tvarkos. Pirmuose namuose net karvė būdavo kitokia - mažiau pieno duodavo ir nuolat susinervinusi, neprivalgiusi, žolę kuokštais susukusi laigydavo. Kituose namuose karvė būdavo (jos kartais keisdavosi, bet vistiek į labai panašias) rami, stora ir gerai pieninga, pieno supirkimo knygelėje būdavo įrašomas labai geras riebumas (4.2 ir panašiai). Jos nuėsta žolė kaip kilimas ratu juosdavo kuolą ir visada žinojai, kur ją reikia perkelti... Tas mano pasaulis buvo nedidelis, bet toks jaukus. Žmonės pažįstami ir savi, maistas negausus, paprastas ir monotoniškas. Pusryčiams blynai arba arbata su sumuštiniu (o šitas tai su varškės sūriu arba dešra), pietums - sriuba ir pašutintas kugelis (vadinamas jis buvo babka), kvietinių arba miežinių kruopų košė užkepta orkaitėje (viskas buvo išverdama ant pečiaus ryte ir laukdavo pietų okaitėje - dujinės tame kaime neturėjome, šaldytuvo ilgą laiką - irgi, pamenu dieduką parsivežantį nediduką Saratovą vežime), retkarčiais mėsos su svogūnais troškinys, bulvės su silke, tie patys pastovėję blynai (su pamirkymu spirgučių/grietinės padaže). Vakarienei visada ta pati kmynų arbata (vėliau ją pakeitė arbatžolės) su duonos, batono, sviesto ir varškės sūrio susmuštiniu. Druskos kruopelė ant viršaus. Idealiai skanu. Uogienė ant batono riekės - retkarčiais atlikdavo superdeserto vaidmenį. Kitame kaime maisto buvo įvairesnio, pačios kepėm blynus, leidom leistinukų sriubą (zacirką). Ten buvo dujinė viryklė ir pomidorų plantacija už malkinės - kaip kokia egzotika, nes šiaip mūsų seneliai braškių, pomidorų, aviečių ir kitos egzotikos ėmėsi vėlai aba visai nesiėmė. Dar pasakojau mergaitėms apie paprastus ir kasdienius darbus - ravėjimą, kiemo šlavimą, gyvulių šėrimą, galvijų perkėlimus ganykloje (su pasibaidymais ir kartais sprukimo nuo neįkalto kuolo), girdymą (kaip karvė nepakeldama galvos ištriūbina kibirą, arba kaip grakščiai pasilenkia ir taip lengvai vandenį pasiima arklys). Pasakojau apie besibadančius baraniokus, avelių suvedimą į tokį lentų namelį nakčiai, kur jų nepasiekia vilkai, apie grybavimą sename sode, apie važiavimą ant šieno vežimo ir dūkimą šieno vežimo talkoj, ant "prėsmo". O kiek nepapasakojau... Dabar rašysiu atsiminimus, tikriausiai.
Vėlinės nuėjo praeitin, prisiminimai tik sudrumstė neskaidrų depresingą vidinį pasaulį ir vėl reik bėgti. Internacionalinės dienos proga rengti vaiką lietuviškais drabužiais, ruošti lietuvišką užkandį, paskui jau kalakutišką (toje mokykloje tėvai tiesiog dirba, kaip kokiose antraeilėse pareigose).
Dar reikia rūpintis savo mokykla - jau nuo rugsėjo dirbu mokytoja :). Mokau aštuonis vaikus lietuvių kalbos. Tai maža, bet man vistiek - iššūkių klasė. Vaikai nuo penkerių iki dešimties, visi kalba lietuviškai. Bet taisyklingai kalbėti, rašyti, turtinti kalbą - labai reikia. Renkamės bibliotekoje, kas šeštadienį, po pamokos statome R. Skučaitės "Mezginių Pasaką" Kalėdoms - triukšmaujame, maivomės, mokomės kalbėti ir vaizduoti, mankštinamės, kartojame kartojame kartojame tuos negausius žodžius. Ar bus plojimų - oi nežinau.
Tokios tai Vėlinių apylinkės mano pasaulyje. Turiu nuskenuoti daug nuotraukų ir jas papasakoti. Įdedu šiuolaikinių. Mielų, matytų milijonus kartų vaizdų kaime... Saulėlydis su kraujažole, kaimo kelias, vaizdas link ežero.
apleistas dienoraštis ėmė ir vėl mane pašaukė. Susikaupė.
Vėlinės šiemet, kaip jau ne kartą, toli nuo artimųjų ir mirusių artimųjų kapų. Žvakelė ant stalo čia, Houstone, niekaip man neatrodo artima tai vėjy besiplaikstančiai žvakučių jūrai Lietuvos kapuose. Nors Sofijos choras giedojo mišiose ir aš pabuvau Dievo namuos - vistiek negana. Ėmiau vaikams pasakoti apie senelius, prisiminiau save mažą, kas vakarą susikraustančią močiutės lovon prisiminimų klausytis. Dabar esu savo mergaitėms vienas tas ryšio su Lietuva ir ten likusiomis jų šaknimis (pusiau šaknimis :)) šaltinis. Pasakojau... apie senus gyvenimo papročius, keistumus ir žmones. Kaip viena močiutė vadinosi baba Stasė, kita - baba Renė, kaip tada mokėjau laisvai kalbėti kaimiškai (aukštaitiškai tarmiškai, ko gero), kaip kas savaitgalį ir ištisą vasarą leisdavau išimtinai tiktai kaime ir miestas vasarą man buvo kažkoks nepažįstamas ir nejaukus reiškinys... pasakojau, kad viena baba buvo griežta, liepdavo suvalgyti visą maistą lėkštėje ir vakarais plautis kojas, kita - nekontroliavo taip jau labai. Vienuose namuose nuolat buvo triukšmo, barnių, šiaip kalbų ir šurmulio, kituose daugiau ramaus darbo ir tvarkos. Pirmuose namuose net karvė būdavo kitokia - mažiau pieno duodavo ir nuolat susinervinusi, neprivalgiusi, žolę kuokštais susukusi laigydavo. Kituose namuose karvė būdavo (jos kartais keisdavosi, bet vistiek į labai panašias) rami, stora ir gerai pieninga, pieno supirkimo knygelėje būdavo įrašomas labai geras riebumas (4.2 ir panašiai). Jos nuėsta žolė kaip kilimas ratu juosdavo kuolą ir visada žinojai, kur ją reikia perkelti... Tas mano pasaulis buvo nedidelis, bet toks jaukus. Žmonės pažįstami ir savi, maistas negausus, paprastas ir monotoniškas. Pusryčiams blynai arba arbata su sumuštiniu (o šitas tai su varškės sūriu arba dešra), pietums - sriuba ir pašutintas kugelis (vadinamas jis buvo babka), kvietinių arba miežinių kruopų košė užkepta orkaitėje (viskas buvo išverdama ant pečiaus ryte ir laukdavo pietų okaitėje - dujinės tame kaime neturėjome, šaldytuvo ilgą laiką - irgi, pamenu dieduką parsivežantį nediduką Saratovą vežime), retkarčiais mėsos su svogūnais troškinys, bulvės su silke, tie patys pastovėję blynai (su pamirkymu spirgučių/grietinės padaže). Vakarienei visada ta pati kmynų arbata (vėliau ją pakeitė arbatžolės) su duonos, batono, sviesto ir varškės sūrio susmuštiniu. Druskos kruopelė ant viršaus. Idealiai skanu. Uogienė ant batono riekės - retkarčiais atlikdavo superdeserto vaidmenį. Kitame kaime maisto buvo įvairesnio, pačios kepėm blynus, leidom leistinukų sriubą (zacirką). Ten buvo dujinė viryklė ir pomidorų plantacija už malkinės - kaip kokia egzotika, nes šiaip mūsų seneliai braškių, pomidorų, aviečių ir kitos egzotikos ėmėsi vėlai aba visai nesiėmė. Dar pasakojau mergaitėms apie paprastus ir kasdienius darbus - ravėjimą, kiemo šlavimą, gyvulių šėrimą, galvijų perkėlimus ganykloje (su pasibaidymais ir kartais sprukimo nuo neįkalto kuolo), girdymą (kaip karvė nepakeldama galvos ištriūbina kibirą, arba kaip grakščiai pasilenkia ir taip lengvai vandenį pasiima arklys). Pasakojau apie besibadančius baraniokus, avelių suvedimą į tokį lentų namelį nakčiai, kur jų nepasiekia vilkai, apie grybavimą sename sode, apie važiavimą ant šieno vežimo ir dūkimą šieno vežimo talkoj, ant "prėsmo". O kiek nepapasakojau... Dabar rašysiu atsiminimus, tikriausiai.
Vėlinės nuėjo praeitin, prisiminimai tik sudrumstė neskaidrų depresingą vidinį pasaulį ir vėl reik bėgti. Internacionalinės dienos proga rengti vaiką lietuviškais drabužiais, ruošti lietuvišką užkandį, paskui jau kalakutišką (toje mokykloje tėvai tiesiog dirba, kaip kokiose antraeilėse pareigose).
Dar reikia rūpintis savo mokykla - jau nuo rugsėjo dirbu mokytoja :). Mokau aštuonis vaikus lietuvių kalbos. Tai maža, bet man vistiek - iššūkių klasė. Vaikai nuo penkerių iki dešimties, visi kalba lietuviškai. Bet taisyklingai kalbėti, rašyti, turtinti kalbą - labai reikia. Renkamės bibliotekoje, kas šeštadienį, po pamokos statome R. Skučaitės "Mezginių Pasaką" Kalėdoms - triukšmaujame, maivomės, mokomės kalbėti ir vaizduoti, mankštinamės, kartojame kartojame kartojame tuos negausius žodžius. Ar bus plojimų - oi nežinau.
Tokios tai Vėlinių apylinkės mano pasaulyje. Turiu nuskenuoti daug nuotraukų ir jas papasakoti. Įdedu šiuolaikinių. Mielų, matytų milijonus kartų vaizdų kaime... Saulėlydis su kraujažole, kaimo kelias, vaizdas link ežero.
