Don't mess with Texas - šioje valstijoje reiškia nešiukšlink (nes baudelė nebloga, ar ne), bet frazė tinka ir kitokiems reikalams. Nesismulkink, išversčiau į lietuvišką kalbą. Čia nesmagiai jautiesi mažame automobilyje (savu kailiu patiriu), renkantis naują - keturių asmenų šeimai iškart siūlomas dičkis, nes "kuo didesnė mašina, tuo saugiau". Kaži kiek jie dar plėsis, šitie dručkiai. Jau nebėra kur, man rodos. Atėjęs pavalgyti, putoplasto dėžutėje išsineši dar vieno pavalgymo vertą porciją. Aišku, pasirinkimas čia labai didelis ir tikrai rasite sveikuoliško, vegetariško, įvairiausių tautų maisto, paieškoję ko gero rasite ir labai išmoningai beigi novatoriškai paruoštų patiekalų, kurie iš tikrųjų kilsteli dūšią virš lėkštės ir praturtina pojūčius. Bet bendra amerikietiška beskonybė (gal kam "skonybė") visgi vyrauja kiekiu, apimtimis ir savo beviltiškumu. Ir architektūroje, ir maitinime, ir apsirėdyme. Yra labai gerų išimčių, bet jų nepakanka bendram vaizdui atskiesti iki priimtino.
Pastarasis - kiek geriau nuteikiantis kongresų centras. Dar čia yra gerų, didelių ir mažų, jaukių ir kitokių parkų. Tie tai jėga.
Gyvenamieji namai čia dideli, labai dideli, sklypus jie skirtosi ir planuoja gana laisvai, miesto planavimo politika liberali, darbų šiame mieste pakanka, augimas (visų taip čia geidžiamas, vienintelis gero gyvenimo rodiklis) yra ir nemažas - todėl būstų kainos neblogos, nesvyruoja baisiai, "nesproginėja", nėra apleistų ir ištuštėjusių "kišenių". Yra tik labai nevienodo gerumo mokyklų sistema, kur turtingųjų rajonuose jų mokesčiais išlaikomos mokyklos laikosi gerai, o vargingesniuose rajonuose - atvirkščiai. Yra ryškus susiskirstymas pagal rases gyvenamosiose zonose. Mes papuolėme į tokią ribinę valdą - nedideli kotedžai, dalis - nuomuojama, dalis - savininkų gyvenama, odos spalva įvairuoja, mokykla prastoka, bet mes dar darželinukai, tai nesigilinom...
Tokia ta mūsų gatvelė - net vaikštinėti galima, ramutė, po senais medžiais. Varteliai, gyvatvorės juosta, medinis patio griliui pastatyti, pora miegamųjų, gyvenamasis, virtuvės kampas, du (net :)) židiniai, veidrodinė siena ir tikro medžio grindys gyvenamąjame... Vadimo darbas ir Sofijos mokykla už dešimties minučių kelio mašina. Pėsčias nelabai kur nueisi, autobusai - seni, dūmyja... Esame savo Subaračkos vergai :) Iki miesto centro geras pusvalandis, ir greitkeliu. Centre galima ir kitaip pasijusti, apgriuvusių antikvariatų ir jaukių kavinaičių aptikti, studentų pėsčiomis slankiojančių. Bet vistiek čia amerikoniškos svajonės vežamas miestas: didelių erdvių gyvenimui, vairavimui (yra speciali "Texas Edition" automobilių poklasė kai kurių kompanijų produkcijoje), didelių apimčių maisto porcijų, puslitrinių svaigiųjų margaritų, plačių kelių ir didžiulių pinigų kraštas. Tikiuosi, mes čia nelabai ilgam... Nors ir čia tuoj rasiu, ką pamėgti. Jau žmonių būrys sutiktas, jau vaiko meilė mokyklai ir mokytojai užauginta, jau mėgiamų vietų ir užsiėmimų atsiranda. Parašysiu vėl apie šį miestą, juk gal sugalvosite aplankyti... Lauktume.
