Artėjant Nepriklausomybės šventei ir širdyje kaupiantis džiugiam, laisvės atgavimo laikus primenančiam jauduliui, iš visų pakampių sėlina liūdesys. Net ne graudulys... Šito irgi daug - kiek jau daug metukų mūsų naujai valstybei, kokia aš jos pilietė, kaip skaudu mylėti iš toli... ir pan.
Bet liūdesys kitoks. Liūdžiu, Lietuvos naujienas stebėdama:
- neapsakomą įžūlumą jauno politiko, kažkada, rodos, apsivaliusio ir pasukusio savęs tobulinimo keliu - kur jis nusitobulino?
- tebesitęsiantį įžūlumą kito politiko, kuris melavo turbūt visą gyvenimą, slėpė mokesčius, išnaudojo savo pavaldinius, bėgo ir slėpėsi, rado lengvatikių ir naudos ieškančių minią ("darbietis" - nenuplaunama dėmė žmogui, mano manymu), tapo europarlamentaru, dabar vaikšto, kalba viešumoje, samdo padėjėjus - man gėda už jį ir visą jo darbo partiją. Ten pat vaikšto dar vienas, nušalintasis. Kaip pagalvoju apie šiuos du - pasidaro ypatingai liūdna ir tuščia.
- opozicijos iškeptą alternatyvią programą, kurioje nėra nei vieno įgyvendinamo skirtumo lyginant su esama Vyriausybės politika. Ar socialdemokratams, tarp kurių yra tikrai mąstančių žmonių, negėda dalyvauti tokiose demagogijose...?
- filmą apie Brazauską, kuris bus rodomas Kovo 11-ąją. Aš neturiu nieko prieš (jau nebeturiu) šį seną sergantį žmogų, bet jo gyvenimo istorija TAI dienai nedera. Ji nėra LAISVĖS istorija. Tokie nacionalinio transliuotojo veiksmai (esu tikra, kad jie gerai apgalvoti) mane įžeidžia. Ar mildažytės/galkontaitės tipo kūriniams bus leista amžinai vyrauti vienintelės likusios žiūrimos TV ekranuose?
- visiškai nusivažiavusios žiniasklaidos merdėjimą, kai vėlgi - nacionalinio transliuotojo vienas vedančiųjų žurnalistų aiškina, kad tas pačias, nuolat matomas "kalbančias galvas" jis kviečiasi dėl reitingų, kad tik tada atseit juos žiūri. Virgi Savukynai, argi tavo darbas yra patenkinti kažkieno norus? Gal žinai, kad yra kitokia žurnalisto misija - surasti tiesą ir ją atskleisti, nesvarbu kas kalbėsis tavo studijoje, nepabijoti to...
- mažėjančius skaitymo šaltinius - kasdienės tiesos beieško mažai kas. Nebėra ko skaityti. Atgimimas, Bernardinai (delfi - nepagarbia maišalyne, balsas - nuogomis moterimis paraštėse - man nebeskanūs). Keletas autorių. Nėra rankos ant pulso. Tas pats mano vis dar klausomas Lietuvos Radijas susivėlęs savo formatuose. Leidžiama paskambinti kiekvienai elenai (viena skambino vakar, sakė, kad jai viskas aišku, kad valdžia vagys, kad tas ir tas nekompetetingas... jai aišku). Kodėl leidžiama tokioms moteriškėms kalbėti eterin nuolat? Na duokite joms valandėlę per savaitę, na palikite tą iki beprotybės nupopsėjusį "sveikinimų ratą" (nutylėsiu apie bendrą muzikos atmosferą LR... Turite D. Užkuraitį, o leidžiate stano stiliuko muzikėlę, koktu). Bet kai studijoje sėdi ir diskutuoja pašnekovai, pabūkit išmintingi - paieškokite problemos esmės. Atlikite savo darbą, pagaliau. Klausytis, kaip skambučiai išderina pokalbius, kaip nerišliai ir neprotingai dėstomis tos "nuomonės", kaip jokio atsako į jas dažniausiai visvien neišsakoma - darosi labai labai liūdna. Taip liūdna, kad kas rytą pergalvoju - ar turiu šiandien vidinės energijos sugerti tą liūdesį ir klausytis LR. Ar geriau tiesiog dirbti tyloje.
- niekad netilstantį paprastų žmonių visai nekonstruktyvų burbėjimą - vagys JIE, mes nuskriaustieji, visi jie KIAULĖS, reikia keisti valdžią, ne tokios Lietuvos norėjome... Kada, žmonės, jūs suprasite, kad laisvė pirmiausia ir svarbiausia yra ATSAKOMYBĖ. Mes visi tapome atsakingi tą akimirką, kai vėl pakilo Lietuvos trispalvė seimo salėje. Atsakingi už tai, kas su mumis ir mūsų tėvyne atsitinka. Ir negalime kaltinti kitų. Galime daryti viską - būti aktyvūs politiškai (Lietuvoje vis dar labai nežymi visuomenės dalis dalyvauja partijų veikloje, o brandžiose valstybėse ta dalis žymiai didesnė), dalyvauti rinkimuose, rinkti, mitinguoti (ne langus daužyti), rašyti, dainuoti, kritikuoti. Bet ne burbėti. Iš toliau gerai matosi (teisusis gerb. T. Venclova) - būdama toli labiausiai pavargstu nuo to, visur pasiekiančio burbėjimo. Ar tikrai esame verti laisvės, jei nuolat prašinėjame ir laukiame, ką padarys kiti...
Kartais džiaugiuosi. Skaitydama Landsbergį (juos abu), klausydama LR laidų kaimui, kur kalbinami kaimo žmonės, girdėdama puikius L. Klimkos tekstus, rodydama dukrai Gustavo enciklopediją, sekdama nuolat sunkų Vyriausybės bandymą išlaikyti mūsų ekonominį stabilumą, stebėdama toli užsieniuosna nutystančius lietuvių pėdsakus (geruosius), skaitydama Šiaurės Atėnus... Džiaugsmo ir perliukų Lietuvoje daug daug. Matome juos? Bent stenkimės. O gal ir patys jais tapsime.
Gana šiandien.
Nepriklausobės šventės linkiu kiekvienam - širdyje, giliai, apsisprendžiant kurti. Tegu tai bus kova su nykumu ir atsižadėjimas to nuolatinio skundimosi, tegu tai bus sudainuota daina, pasodintas medis, gražiai užaugintas vaikas, apsodinti kapai, nušluoti takai, savo darbo duonos kvapas, gražus įrašas bloge, šypsena gatvėje, meilė ir atsidavimas Laisvei...
Sveikinu visus. (Vaizdas iš neregėtos Lietuvos).
