Levandų patale

Jau ruošiuosi miego. Virš galvos - supasi šluota levandų, pati šiandien pripjoviau ir džiovinu, visiems belaukiantiems po puoštelį. Visą dieną braidėme tarp jų, uodėme ir glostėme. Čiupinėjom visokias žoleles, medžius ir uogas. Atrodo, skurdu čia augalams. Kaitina saulė, maža vandens, akmenynas... O kaip jie spirga toje sausroje ir kiek savo kūnelyje sukaupia energijos esencijos... Neįtikėtina. Pasigeri žmogus. Lietuvai dabar su liūdesiu diagnozuoju bekvapystę. Smarvės ir tos pas mus mažoka. O čia visko daug. Čia kuriami kvepalai (žr. labuką nuotraukoje žemiau... iš mažiausiai 250 sudėtinių dalių, geriausių pasaulio vyriškų "nosių" valdomi). Man susisuko galva nuo tos gausybės, panorau tiesiog mandarinų ar levandų vandens. Bet tai ne kvepalai.

Kvapus žmonės išmokę ištraukti iš gamtos (ir ne tik) įvairiausiai. Gal švelniausia, kai trapias gėleles guldo į taukų patalus (žr. žemiau), o paskui tuos kvepiančius taukus spirite ekstrahuoja. Dar, aišku, distiliuoja. Ir t.t.t.

Bet dar labiau kvepėjo ši (jau antra kelionės) diena - nes ji kvepėjo kalnuose, tikrais gyvais kvapais... Lavandomis. Pjovėm jas išsijuosę.

Pamokos labai neblogos. Moko prancūziškų paslapčių. Mat prancūzai, kitaip nei britai, australiečiai, amerikiečiai... Jie eterinius aliejus naudoja vidun (pro visas įmanomas angas) arba jei jau tepa ant odos - tai ne dėl kvepėjimo ir mistiško emocinio poveikio, bet riebiai ir su tikslu - kad infekciją permuštų ar tinimą nuimtų. Tokia jų praktiškoji aromaterapija man patinka. Bandysiu išmokti.

Dar čia labai skaniai maitina. Daugybė vietinių gurmanybių - ožkos pieno sūriai, rožinis vynas. alyvuogės, žuvienė ir t.t.t.t. Provansas - tikra Gurmanų sostinė. Aš jam atiduodu šitą vardą be konkurencijos.