Bet yra ir realus namų jausmas. Nežinau, kur jis prasideda, kur baigiasi. Ar kai supykstu Vilniaus oro uoste autobuse (kuriuo kažkodėl mus vežioja, nors seniausiai įrengtos "rankovės") dėl vairuotojo leidžiamos mužikiškos rusiškos muzikos, ar dar Dubline - kai prie Vilniaus link vedančio "gate" ima būriuotis lietuviškai neskoninga, provincija pro visas dizainierių etiketes dvelkianti minia, ar po savaitės, kai išeinu į vakarėjantį miestą ir ramiai ramiai imu jį stebėti, ar kai nuvažiuoju į mylimą vaikystės ir jaunystės miestą ir jame randu, ką palikusi... Nežinau, bet jaučiu. Turbūt man Namais visada bus Tėvynė.
Nieko ypatingo čia dar nenuveikiau. Apsipratau, dukrytę pajaukinau, su draugais ir artimaisiais krykštavau, darbe pabandžiau ką nors sukurti. Dar tik pradedu. Renkuosi, ką kur pažiūrėti, paklausyti, pavalgyti. Vasara bus skani visiems mano patyrimams.
Ačiū, kad esi Tėvyne.
Kad ir ilgai tylėjusi, vėl esu pilna emocionalaus rašymo. Jei vertimų biuras snaus, dukrytė atostogaus kaime, o mano vakarai slinks su internetu ir sulamdytuoju hipiku (HP) - bus įrašų ir iš šiapus.
Bet reikia ir susitikimų. Norisi.
